Antanas VitkauskasLeave a comment

Penktoji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.

Įžanginis tekstas

Elegijos santrauka. Ovidijus sapnuoja sapną ir kreipiasi į sapnų aiškinimo specialistę. Specialistė (no spoilers) išvardija viską, kas šlykštu Ovidijui. Tai – juodoji magija, kurios dėka senė-sąvadautoja išskiria jį su jo mylimąja.

Įžanginis tekstas rašytas 2023 metų Kūčių vakarą, tarp vakarienės ir Vidurnakčio liturgijos.

Ovidijaus herojus elegijose dažnai kritikuoja mistiką, būrimus, bei kitokį ezoterinį mėšlą. Visgi ezoterinių praktikų Romoje būta (pranašystės, Sibilės knygos, augūrijos, ir daugybė kitų, priklausomai nuo konkrečios Romos valstybės provincijos). Vertėjas, būdamas teisingos pasaulėžiūros privilegijuotos rasės vyru, ir šiuo metu atrandantis vis daugiau šiuo trapiu metu itin svarbaus nematerialaus, tačiau materializuojačio Katalikiško paveldo (jokių bajerių apie vėgėlinių šeimos žuvis), taip pat laiko fekalijų krūvomis žemiau išvardintus dalykus: sapnų gaudykles, parsivežtas iš pietų Amerikos, įvairias žemesnio lygio kultūros, bet oh so special Kinijoje pagamintų dantų vėrinius iš Zanzibaro, keltų kryželius, neva menančius vikingų laikus, bei kitokį mėšlą, lengvai parduodamą oh so special žmonėms (max pro level9000 – Taro kortos). Šie neva itin dvasingi blizgučiai yra skirti žmonėms (dažniau – žmogutėms), kurie/os ieško prasmės ir būties gilumo, tačiau dėl išsilavinimo stokos mano, kad visos kultūros yra vienodai deep. Tad normaliam sielos funkcionavimui reikalingo gylio imama ieškoti ne visai toje žmogaus organizmo ertmėje. Kartais – net nosies landoje, po ko prakaitas ima niūchinti kačių mįžalu. Tačiau tai ima neatitikti įžanginio teksto tematikos. Continue reading „Penktoji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Ketvirtoji Trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.

Įžanginis tekstas.

Ypatingai jautriems. Tai – pirmasis įžanginis elegijos tekstas, kuriame sąmoningai vartojama necenzūrinė leksika: atėjo laikas išsitraukti apsimestinai smerktinos kalbos kortą. Ši korta atbaidys grožio, taikos ir visuotinio gerumo skleidėjus, kuriais dažniausiai bando apsimesti vatnikai, ekofašistinės žertvos, socialinės lygybės vyskupijos klierikai-autistės, ir kitokie apie neteisingą pasaulį klegantys šūdvabaliai ir šūdvabalės.

Elegijos tekstas – apie pavydą, kuris sukelia pavydo objektui norą aistringai atsiduoti pirmam pasitaikiusiam, kad tik mažiau būtų su pavydu susijusio proto pisimo. Continue reading „Ketvirtoji Trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Trečioji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.

Įžanginis tekstas.

Mielos merginos,

Ovidijaus Vertėjas, kaip ir Ovidijaus herojus, Jus truputį įsimylėjęs. Įsimylėjęs tuos „atsitiktinius“ akių kontaktus tikrosios Lietuvos sostinės – Kauno – gatvėse. Įsimylėjęs Jūsų nuostabių akių kraštelius, kuriuose kartais, kai Kauną aplanko stiprus Šiaurys, gimsta mažyčiai, sunkiai pastebimi, bet tokie mieli ašarų lašeliai. Continue reading „Trečioji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Antroji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis tekstas.

Spoiler alert. Antrojoje trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegijoje vyras prisėda šalia patinkančios moters žirgų lenktynių metu. Flirtuodamas jis renkasi ganėtinai neįprastą pickup-line‘ą: jis garsiai deklaruoja pergalės linkėjimus raiteliui, už kurį serga lyrinio herojaus simpatija. Continue reading „Antroji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Pirmoji Trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis tekstas.

Keli įvykiai, nulėmę (nulemsiantys?) šio įžanginio teksto turinį.

Pirmasis. Žmogaus, savo podcastais įtikinusio Vertėją ateiti į dangų aerodromas susprogdintas rusų karo pajėgų pirmąją karo dieną.

Antrasis. Atradimas, kad kai kurie, pasirinkdami teisingą pusę, stipriai persistengia – vieni nori būti teisingiausi, kiti – dėl durnumo.

Trečiasis. Supratimas, kad, kai Ukrainos Respublika laimės karą, reikės labai rimtai mokytis graikų kalbos. Ypač, liturginės.

Ketvirtasis. Vertėjo artimieji įtikėjo filmu Zeitgeist. Tikriausiai šis žinojimas yra esminė paskata Vertėjui pasirinkti įžanginio teksto toną.

Ši elegija – apie pasirinkimus – jie elegijoje gana komiški – elegijos herojus bando pasirinkti tarp besipešančių elegijos ir tragedijos mūzų.
Continue reading „Pirmoji Trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Devynioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis tekstas

Kraštinė knygos elegija. Jai ypatingai sunku rašyti įžanginį tekstą.

Tačiau, Vertėjas yra pasiryžęs ištesėti pažadą sau.
Šis pažadas – trys elegijų knygos, kurių pirmąją Vertėjas laiko sėkminga ambicijos įgyvendinimo pradžia. Ši knyga suliepsnojo it venerinis nuotykis – didžiulė aistra išsiliejo į vieną paskui kitą pasirodančius elegijų vertimus. Jai užteko vienerių metų, kuriuos cenzūrine kalba būtų galima apibūdinti kaip ¬žinau, kad nieko nežinau. Necenzūrine – „WTF metais“. Continue reading „Devynioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Aštuonioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Pats (ne)rimčiausias įžanginis tekstas.

Susijusios citatos:

Iz. 9: 4. Visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje,  visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudegintos ir pamaitins ugnį.

Ps. 68: 2. Dievui pakilus pakrinka Jo priešai.

Hipotetinė situacija:

Oro laivo vadas (mokinys): ALEKSOTAS, LY-UAL („lima-yankee-uniform-alpha-lima“), taką 09 atlaisvinau takeliu B („bravo“), kai baigsite darbą, kviečiu kavos.

Skrydžių informatorė: LY-UAL, ALEKSOTAS, stokite į eilę, jūs šiandien keturioliktas.

***

Pasaulį valdo Alpha-Viktorai. Nes Alpha – pirmoji graikų alfabeto raidė. Ja taip pat pažymimi pranašesni kai kurių biologinių rūšių individai. Viktorai – nes lotyniškai victor – nugalėtojas. Continue reading „Aštuonioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Septynioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis vaibas.

Vieną gražią dieną, lauko kavinėje, Ovidijaus elegijos švarraštį baigęs rengti Vertėjas prisėdo išversti dar šiek tiek Ovidijaus.  Savo mieste, kuriame nekenčia Soboro ir dievina Prisikėlimo bažnyčią, kurios papėdėje – musolinišką Amžinojo miesto kvartalą primenanti aikštė. Pilna modernumo, tačiau savo nebyliu baltumu sauganti paslaptingą, beveik neiššifruojamą, Kauno miesto laikyseną. Laikyseną, sugebančią ignoruoti klegančias supermamytes su dar labiau klegančiais jų gemalais, kuriems miestas sako: nemėgstu Jūsų, bet leisiu čia pabūti. Continue reading „Septynioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Šešioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis tekstas.

Žodžiai „kaimietė“ ir „kelionė“. Ta pati linksniuotė. Ta pati pirmoji raidė. Tai neturi jokio ryšio su šiuo įžanginiu tekstu, tačiau tiesiog gerai skamba ir kartais nutinka.

Antrosios knygos elegijų ypatybė – jos atitinka Vertėjo gyvenimo realijas vertimo metu. Nutikus melui – elegija apie melą, vykstant protestams prieš abortus Lenkijoje ir už jos ribų – elegija apie nekokybiškai atliktą procedūrą. Nutikus masinei psichozei, kurios taisykles sveikas maištingos dvasios žmogus privalo laužyti – elegija, prieštaraujanti prieš tai skelbtoms Ovidijaus herojaus taisyklėms. Continue reading „Šešioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Penkioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Trumpas elegijos turinys. Ovidijaus herojus dovanoja žiedą savo mylimajai. Ir svajoja pats juo pasiversti, kad būtų ant jos piršto kai ji save glamonėja.
 

Vertėjas primena – įžanginiai tekstai paprastai skirti apjungti Ovidijaus herojų su šiuolaikinėmis realijomis. Taip bus ir šį kartą. Baigiantis metams įžanginiame tekste išdėstytos mintys telieka su Jumis ne tik per šventes, bet ir ištisus metus.

Penkioliktos elegijos Ovidijaus herojus skatina laužyti taisykles – pasinaudoti Kirkės ir Protėjo pagalba. Kitaip tariant, naudotis magija, nes šie veikėjai yra magijos atstovai. Elegijose tai greičiau išimtis. Juk jose Ovidijus dažnai primena sąžiningo meilės žaidimo taisykles, kuriose nėra numatyta vieta Haimonijos žolėms. Pastebėkite, šiuolaikinėje tikrovėje daug būrėjų ir ezoterikos mokyklų daug daugiau tose pasaulio pusėse, kur  pagonybė buvo ilgesnė ir rūstesnė.
Continue reading „Penkioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →