Penktoji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.
Įžanginis tekstas
Elegijos santrauka. Ovidijus sapnuoja sapną ir kreipiasi į sapnų aiškinimo specialistę. Specialistė (no spoilers) išvardija viską, kas šlykštu Ovidijui. Tai – juodoji magija, kurios dėka senė-sąvadautoja išskiria jį su jo mylimąja.
Įžanginis tekstas rašytas 2023 metų Kūčių vakarą, tarp vakarienės ir Vidurnakčio liturgijos.
Ovidijaus herojus elegijose dažnai kritikuoja mistiką, būrimus, bei kitokį ezoterinį mėšlą. Visgi ezoterinių praktikų Romoje būta (pranašystės, Sibilės knygos, augūrijos, ir daugybė kitų, priklausomai nuo konkrečios Romos valstybės provincijos). Vertėjas, būdamas teisingos pasaulėžiūros privilegijuotos rasės vyru, ir šiuo metu atrandantis vis daugiau šiuo trapiu metu itin svarbaus nematerialaus, tačiau materializuojačio Katalikiško paveldo (jokių bajerių apie vėgėlinių šeimos žuvis), taip pat laiko fekalijų krūvomis žemiau išvardintus dalykus: sapnų gaudykles, parsivežtas iš pietų Amerikos, įvairias žemesnio lygio kultūros, bet oh so special Kinijoje pagamintų dantų vėrinius iš Zanzibaro, keltų kryželius, neva menančius vikingų laikus, bei kitokį mėšlą, lengvai parduodamą oh so special žmonėms (max pro level9000 – Taro kortos). Šie neva itin dvasingi blizgučiai yra skirti žmonėms (dažniau – žmogutėms), kurie/os ieško prasmės ir būties gilumo, tačiau dėl išsilavinimo stokos mano, kad visos kultūros yra vienodai deep. Tad normaliam sielos funkcionavimui reikalingo gylio imama ieškoti ne visai toje žmogaus organizmo ertmėje. Kartais – net nosies landoje, po ko prakaitas ima niūchinti kačių mįžalu. Tačiau tai ima neatitikti įžanginio teksto tematikos. Continue reading „Penktoji trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“