Įžanginis tekstas.
Ypatingai jautriems. Tai – pirmasis įžanginis elegijos tekstas, kuriame sąmoningai vartojama necenzūrinė leksika: atėjo laikas išsitraukti apsimestinai smerktinos kalbos kortą. Ši korta atbaidys grožio, taikos ir visuotinio gerumo skleidėjus, kuriais dažniausiai bando apsimesti vatnikai, ekofašistinės žertvos, socialinės lygybės vyskupijos klierikai-autistės, ir kitokie apie neteisingą pasaulį klegantys šūdvabaliai ir šūdvabalės.
Elegijos tekstas – apie pavydą, kuris sukelia pavydo objektui norą aistringai atsiduoti pirmam pasitaikiusiam, kad tik mažiau būtų su pavydu susijusio proto pisimo.
Lyjant ankstyvo pavasario lietui liurbis eina gatve. Jo liurbiška savigaila ir pachmo likučiai net tokioje būsenoje, kurioje individo antakiai puikiai atstoja žaibolaidį, glaudžia gilią nuoskaudą. Prieš valandą šis liurbis savo merginai iškėlė 89-ojo levelio pavydo sceną, neva ši nuolat flirtuoja su jo draugais ir kolegomis. O nūnai jis verkia, kad po keleto tokių scenų yra paliktas dėl kažkokio locho su su BMW Mercedes-Benz markės automobiliu. Krisdamas į balą mūsų liurbis netyčia prasiskėlė nosį, tad kraujo srovelė balos pilkybėje paišo raides, žyminčias pavydo laiko juostos ribas: alpha ir omega. Atvejo moralas: pavydukas beribis.
„Aš tą jobaną kūrvą pac pakasiu“ – rėkė į ragelį. Pavežėjas Mustafa nesuprato tikslios agresyvaus dalbajobo žodžių reikšmės, tačiau išgėrę agresyvūs liurbiai vienoje pavežėjimo paslaugų platformoje uždarbiaujančiam LSMU odontologijos trečiakursiui iš Alžyro nebuvo naujiena. „Blet čiūrkos jūs jiebani, pisat mūsų bobas, o paskui tos pas juodašiknius pabėga nachui, mano boba irgi pas čiūrką pabėgo“. Vairuotojas lietuviškai mokėjo tik kelias dešimtis žodžių, tačiau suprato, kad žodis „čiūrka“ nereiškia nieko, kuo reikėtų džiaugtis. „Ką darai, šūde blet, tave daužyt bus pamojna naaaachui“. Mustafa, įvertinęs keleivio girtumo laipsnį, ramiai išvelka namų avalynės stadijos treningais apvilktą kūną, prispaudžia koja, ir laužyta lietuvių kalba mintyse pagalvoja „massalam, šūde“. Jis nežinojo, kad neapsikentusi su fiziniu ir emociniu smurtu, kurio priežastis – alkoholizmo sukeltas įkyrybių sindromas (kurio fabula – neištikimybė) – iš tikrųjų pasirinks nelabai turtingą, tačiau negeriantį, sportuojantį, studijuojantį ir uždarbiaujantį pavežėjimo platformoje trečiakursį iš Alžyro. Žmogų, mačiusį keletą karų ir visos giminės mirtį nuo radikalių jo gimtojo regiono grupuočių rankos. Jam pasisekė gimti intelektualų šeimoje, tad jis, kaip ir didelė dalis jaunų neradikalių musulmonų girdi Jos norus, ir niekuomet neleis savo moters vadinti taip, kaip atsitiktinai jo Prius‘ą užsakiusi pusgirtė baidyklė. Atvejo moralas: nacionalistinių pažiūrų Vertėjas nesiruošia žavėtis svetimomis ir ganėtinai agresyviomis kultūromis, bet ei, vyrai, gal rimtai metas mažiau gerti, daugiau sportuoti ir kiek sveikiau mąstyti? Nes kol kas atrodo, kad kažkur po Artimaisiais Rytais ir Šiaurės Afrika yra netik naftos, bet ir 9000 testosterono. Gal jau verta prisiminti, kad teisingai naudojama krikščionybė, šeimos institucija, testosteronas, raumuo ir tauri vyriška pagarba savo mažutei bei noras ją tvirtai apkabinti, kai sunkios dienos ir hormonai sugalvojo prikrėsti jai piktų pokštų, yra šio pasaulio ašis?
Iš laiško:
[…] Mažute, kodėl su manimi taip elgiesi? Juk esi mano dangus, saulė, mėnulis, debesėlis, riba tarp viršutinės ir apatinės debesų ribos. Aš juk Tave myliu, o Tu skaudini mane kaskart, kai laikini savo buvusiojo post‘us arba keli nuotraukas su Juo. Kuo nusikaltau? Už ką taip mane baudi? Negi ant kiekvieno Tau dovanojamų gėlių žiedo nerašiau po ketureilį? Ar negiedojau serenadų po Tavo langais? Kuo geresni visi, su kuriais Tu nuolat flirtuoji? Kuo geresnis Jonas, Petras, Aloyzas, ir Vasia su kalvarkėse nupistu brangiu telefonu ir senu tėvo BMW Mersu? Ar aš per mažai uždirbu ir iškeisi tokį deimantėlį, kaip aš į mašinas mersus ir pinigus? […]
Atvejo moralas: Taip, iškeis. Vėliau šis grožio genijus labiau subręs, įgys aukščiau aprašyto alžyriečio-pavežėjo naglumo, tačiau šią akimirką jis tiesiog neperskaitė Merginos kūno kalbos. Jai tuo metu visai nesinorėjo nei laiškų, nei ketureilių ant kiekvienop padovanotos puokštės gėlės žiedo, bet agresyviai nukandžioto kūno ir keleto orgazmų.
Kaunas. Kaunietis tris kartus ramiu balsu, nejausdamas jokių stiprių afektų, labai konkrečiai ir pagarbiai prašė nesudaryti sąlygų pavydo scenai. Merginai patiko, kad vaikinas iš Kauno jos pavydi kiekvienam praeinančiam, tad ji iš tikrųjų bandė sukurti situacijas pagrįsto pavydo scenoms. Kadangi vaikinas buvo iš Kauno, jis labai gerai pagalvojo, įvertino, ar jo pavydas yra jo paties vidinių demonų produktas, ir padaręs išvadą, kad, visgi ne, nusidėjo su jos geriausia drauge. Po to nutraukė bet kokius santykius tiek su keršto priežastimi, tiek su jo įrankiu. Atvejo moralas: jeigu kitas žmogus paprašo ko nors nedaryti, nes jam/jai nemalonu, tikriausiai nereikėtų to daryti.
Vilnius. Hipsteriukas ašarota barzda liūdnomis akimis juostiniu fotoaparatu fotografuoja fotografijų kolekciją „Išsiskyrimo nuospalviai“, kurios koncepcijoje glūdi įvairūs gilaus ir intelektualaus liūdesio atspalviai. Atvejo moralas čia nereikalingas.
Vertėjas taip pateikė penkis pavydo pavyzdžius. Pirmieji trys – realūs (jais ir remsis Vertėjas), likę du skirti pamerkti akį Tikrajai ir formaliajai Lietuvos sostinėms.
Tačiau, Vertėjas ir Ovidijus pasiryžo žiūrėti į pavydo problematiką netik per itin juodo humoro prizmę. Ir pradės nuo pasekmių.
Kai Tu, liurbi, nuolat užsiimi cerebriniu seksu be savo žmogos sutikimo (liaudiškai tariant – p**i jai protą) dėl to, kad neva tau nepatinka, kad ji žiūri į kiekvieną pasitaikiusį bybį, dažniausiai tai sukelia dvi jausmų aibes. Pirma – kaip jis mane užpiso. Antra jausmų aibė veikia daug įdomiau. Nes, kaip jau Vertėjas minėjo, Antrosios šios knygos elegijos tekste, merginos turi nuostabiausią pasaulyje talentą – jausti netik svetimas emocijas, bet ir jų priežastis, kurios dažnai taip pat yra emocinės. Liurbio pavydas jas puikiai demonstruoja. Pirma – tu pats save laikai šūdu. Taip. Tavo tėtis (bet dažniau – mama) paaiškino kad vyras turi būti vertas savo moters, bet ne atvirkščiai. Maža to, pasakė toje paauglystės laiko juostos vietoje, kurioje kūnas ir siela dar nėra absoliutus vienis, taip įkūnijant Tavyje liurbio sindromą, pasireiškiantį per Tavo pavydą. Tai sprendžiama lengvai – bet kokiomis priemonėmis – pradedant meditacija ir baigiant naujais Tavo pasiekimais. Tavo užduotis – jaustis dievu. Netik su Ja. Su visomis moterimis. Ir prisiminti, kad tikras pasaulio Dievas yra ganėtinai pagarbi būtybė. Todėl jaustis dievu nereiškia jaustis aukščiau už kitus. Tai reiškia – būti achūjienu per se – nes tiesiog Tu achūjienas. Tai padarys Tave nepramušamu. O supratimas, kad aplinkos žeminimas yra ne achūjienumo, bet liurbio sindromo požymis, nesunaikins Tavo socialinių įgūdžių ir išsaugos Tavo adekvatumą bet kokiame bendravime.
Kitas dalykas – kai pavydima merginos kiekvienam stulpui, numatančiam bent kažkiek stačią stovėjimo trajektoriją, mergina garantuotai pagalvos – gal aš galiu geriau. Ir tokiu būdu jos akyse būsi dar labiau liurbis. Visa kita – laiko klausimas (požymiai išvardinti Trečiosios šios knygos elegijos tekste). Tokiu atveju gali nutikti bet kas, įskaitant grįžimą pas buvusį. Tiesa, tokiu atveju tas buvęs bus jau nebe liurbis, o apsikastravęs debilas, pažeminęs save iki sekso žaislo pigiausioje atitinkamos parduotuvės lentynoje. Tokiu būsi ir Tu, jei kada sugalvotum sugrįžti.
Dar vienas dalykas. Jei pamatei buvusio žymes ant Jos užpakaliuko, pavydukas bejėgis. Durys ten. Toliau – būti dievu. Pasaulyje gražių moteriškų užpakaliukų daugiau, negu vyriškų. Užteks visiems. Tik be pavido scenu. Duskit pavidolei.
Gloria Ucrainae heroibusque ejus.
Elegija ir keletas paaiškinimų – žemiau.
Vyre, nieko nebus, nors sargas jai pasamdytas,
Pačios save padabot gali merginos tikrai.
Jei be baimės dora, padori tokia iš tikrųjų,
Kaustant baimei vis tiek linkus tokia nusikalst.
5 Kūną jei saugot bandai, mintyse išdavystė išlieka,
Saugoma tik panorės ji nusikalsti stipriau.
Kūno įkalinti jos negali –net viską užvėrus,
Nieko nematant, viduj, ima liepsnot nuodėmė.
Leidžiama kai nusidėt tai noris mažiau nusidėti,
10 Nuodėmės sėklą tikrai gali leidimas žabot.
Verta sustot. Patikėk, nekurstyk drausdamas geismo,
Būdamas jai nuolaidus geismą gali nugalėt.
Žirgą mačiau neseniai, kuris priešinos savo pakinktams,
Žaibo pabėgo greičiu, žąslai spindėjo burnoj.
15 Jautė laisvas vadeles, pirma, bet staigiai sustojo,
Guli vadėlės nūnai karčiuose žirgo klusnaus.
Draudžiamo geisti dažnai mes pratę ir svetimo geisti,
Draudžiama jeigu išgert – siekia ligonis vandens.
Šimtą Argas akių nešioja kaktoj ir pakaušy,
20 Vienas daugybę akių gaudė Amoras dažnai.
Buvo Danaja kadais narve geležiniam laikyta,
Buvusi ten mergele motina tapo oloj.
Sargo nebuvo šalia Penelopės, kai vyrų daugybė,
Sukos šalia, anaiptol liko jinai neliesta.
25 Nuolat labiau geidžiama, kurią saugo – juk saugomas grobis,
Vagį vilioja – retai laisvą pamilsiąs kuris.
Veidas jausmų nesukels – sukels jausmai sutuoktinio;
Niekas tikrai nežinos, kuo gi patraukė tave.
Vyras kol saugo, nebus dora – vis geis svetimauti,
30 Baimė vertę labiau geba nei kūnas, sukurt.
Galima teisti, tačiau mieslesnis uždraustas geismas,
Ta, kuri sako „bijau“ ima patikti viena.
Nedera lygiai taip pat laisvas merginas suvaržyti,
Tik kitatautes gali keldamas baimę valdyt.
35 Žinoma, vergas tuomet pasakysiąs „tai nuopelnas mano“,
Gal tik vergo dėka liko taviškė dora.
Be abejonės, kilme prastesnis, kuris paleistuvę
Kenčia; trūksta tikrai miesto tokiam papročių.
Tų papročių, kuriuose nekaltas niekas negimsta,
40 Romulas buvo sūnus Ilijos – Remas taip pat.
Kam tau reikia dailios, jei labiausiai padorios parūpo?
Niekaip negali sueit tokios savybės kartu.
Jeigu protingas – paleisk ir išraišką rūsčią paslėpki,
Būdą griežtą palik net jei teisėta žmona.
45 Ir sutuoktinės draugus priimki – daugiau jų turėsi,
Tau už darbus tokius grįžtų didi padėka.
Užstales jeigu gali jaunuolių dažniau aplankyki,
Nieko nereiks atiduot – būsi turtinguos namuos.
Keletas paaiškinimų (ne komentaras).
19 eil. Argas. Nesveiką kiekį akių turintis milžinas, kurio paskirtis – saugoti Dzeuso mylimąją Ijonę. Tokį „sargą“ pasamdė (pagamino) pavyduolė, teisėta Dzeuso žmona, Hera.
21 eil. Danaja. graikų mituose Argo karaliaus Akrisijo duktė, pas kurią Dzeusas pateko, asivertęs aukso lietumi, Persėjo motina. Viskas būtų neblogai, bet aukso lietuvi Dzeusas pasivertė todėl, kad ši kalėjo narve.
23 eil. Penelopė. Kas nežino, kaip Penelopė Odisėjo laukė yra runkelis, marozas, debilas ir Kalapimpiškis.
40 eil. Romulas ir Remas. Romos įkūrėjai, kurie buvo nevisai legaliai pradėti, todėl ir išmaitinti vilkės. Jų biologinė motina – Rėja Silvija, trumpiau vadinama Ilija.
[įrašo pabaiga]
Published by