Elegijos kontekstas. Elegijos herojui nepavyksta pasinaudoti geismo objekto suteiktos galimybės laisva valia ir abipusiu sutikimu jos patenkinti dėl nesuveikusių organizmo funkcijų. O kadangi Ovidijaus herojus mėgsta priversti skaitytoją pažvengti iš senų kaip antika situacijų, elegijoje vaizduojama gana standartinė elgesio paradigma – įkišti nesugebėjęs vyras niršta ant viso pasaulio, kaltina visus pasaulio dievus ir, visų pirma, save.
Idant elegiją būtų lengviau skaityti – keletas paaiškinimų žemiau. Dar žemiau – elegija ir įžanginis tekstas.
7 eil. Balta, kaip Sitonijos sniegas, moters oda – vienas konvencinių Antikos moterų grožio rodiklių, kurį galimai ironizuoja Ovidijus. Geografiškai Sitonijos sniegas – tik poetinė metafora, kadangi Sitonijoje (Trakija – šiaurės Graikija ir pietryčių Bulgarija) sniegas nėra dažnas.
23-25 eil. Ovidijaus herojaus meilužių vardai. Chlidė ir Laidė nėra šaltiniuose sutinkamos mitologinės personažės. Pito (nemaišyti su slėgio matavimo vamzdeliu) – Okeano dukra ir Afroditės palydovė. Vienintelė Korina yra pastovi poeto mylimoji, dažnai minima visoje Ovidijaus meilės poezijoje.
27-38 eil. Tesaliečių nuodai ir kiti burtai. Visoje Ovidijaus meilės poezijoje bet kokia barbarų kraštų magija ir burtai yra ironizuojami bei įvardinami kaip civilizuotam žmogui vengtinos priemonės.
41 eil. Pilo valdovas. Pilo miesto valdovas Nestoras antikoje buvo pagarsėjęs savo amžiumi.
42 eil. Titonui buvo išprašytas nemirtingumas, kad nuolat liktų su savo mylimąja Eos (lt. Aušrinė). Tačiau, kartu su nemirtingumu buvo pamiršta paprašyti amžinos jaunystės. Taigi, amžinojo gyvenimo šviesoje jis išlieka senas bei galimai lytiškai neveiksnus.
Elegija – žemiau.
Ar mergina nedaili, ar trūksta jai puoselėt kūną!
Argi nebuvo labai mano troškimų geista!
Silpnas ją be jėgų laikiau visiškai nenaudingai,
Gėdą lydi kaltė guolyje tingiai gulėt.
5 Geisdamas galių trūkau, abu nors geidėm vienodai,
Kūno išsekus dalis neteikė džiaugsmo visai.
Dilbiais savo baltais, šviesesniais už Sitonijos sniegą,
Kaklą lietė oda dramblio lyg kaulo spalvos.
Ėmė bučiuoti tuojau – kovojo liežuvis geismingas
10 Šlaunys žaismingos tuomet lietė žaismingas šlaunis.
Sakė švelniausius žodžius – valdovu balsu pavadino,
Sakė žodžius, viešumoj geba nudžiugint kurie.
Paliestas nuodo tuojau sunykęs kūnas manasis
Sviedė galūnėm šaltom siūlymus mano šalin.
15 Svoris bevertis buvau, lyg atvaizdas bergždžias gulėjau,
Kūnas – neaišku tikrai – ar tik šešėlis buvau.
Jeigu ketina ateit – grasina ateiti senatvė?
Mano jaunystė kodėl drįsta eilučių stokot?
Gėda dėl metų, kodėl? Esu ir jaunuolis ir vyras?
20 Vyro nemato jinai, kaip ir jaunuolio many!
Šitaip skaisčioji žynė įžiebia amžiną ugnį,
Šitaip guoly sesuo gali su broliu gulėt.
Dukart mani amatai dovanoti įdegusiai Chlidei,
Triskart Libei tuomet; tris – šviesiaodei Pitò.
25 Mums su Korina trumpa naktis yra pasitaikius,
Pamenu – baigti tuomet spėjau devynis kartus.
Nūn mano kūnas nuodais tesaliečių užnuodytas guli,
Vargšui dabar ir giesmė kenkia, ir burtų žolė.
Punų žiniuonė nūnai sukūrė pavidalą vaško,
30 Adatų jo kepenims ar nebesmaigsto nūnai?
Burtais žeista Cerera pradingsta žolėj nevaisingoj,
Burtai šaltinį vandens sausuma geba paverst,
Gilės nuo ąžuolų ir vynuogės, jei užkalbėtos,
Guli prakeikus tuojau dirvon pasėti daigai.
35 Burtus ar neigia kuris, kad manąsias jėgas surakino?
Taip mano kūnas tuomet galią galėjo prarast.
Gėda atslinko tuomet: veiksmams ji savaime kenksminga;
Tad nesėkmės priežastis buvo antroji jinai.
Kokią merginą mačiau ir kokią liesti man teko!
40 Šitaip drabužis tiktai sugeba kūną paliest.
Jai palietus iškart atjaunėtų Pilo valdovas,
Ir pralenktų jėga savo Titonas metus.
Šitaip lietė mane; bet vyras ten lietęs nebuvo.
Kaip galiu dar naujų imti malonių maldaut?
45 Tenka tikėti – didūs dievai yra pagailėję
Pareigas davę, kurias šitaip gėdingai ėjau.
Viską gauti geidžiau – iškart esu viską ir gavęs;
Reikia bučiuot – bučiavau, artimas irgi buvau.
Kam gi Fortūna tuomet? Kam gi bergždžiai man valdyti?
50 Veltui gobšuolis bandau dieviškus darbus nuveikt?
Šitaip skelbėjas bergždžiai ieškotų jūroje grobio,
Gali pagauti nebent vaisių, kurių nepalies.
Šitaip švelni mergina atsikelią rytą ankstyvą,
Kad nueitų greičiau dangiškus garbint dievus?
55 Tenka svarstyti – tikrai bučinių galbūt geidulingų,
Gauti neteko; galbūt dėjo mažai pastangų.
Savo jinai švelnumu uolas nebyliąsias sujudint
Geba – tvirtiems ąžuolams kursto švelnumas jausmus.
Buvo sujaudint verta jėgomis bujojančius vyrus;
60 Visgi, kaip buvo ankščiau, pergalei trūko lemties.
Kam gi naudinga kurtiems, stygas jei Femijas virpins?
Vargšas Tamyras galbūt geba paveikslą pamėgt?
Savo minty tylioje vaizdinių kiek buvau susikūręs!
Kiek malonumų tuomet teko tuomet išsvajot!
65 Mano kūno dalis vis leisgyvė bergždžiai gulėjo –
Gėda didesnė mana nei vakarykštė gėlė –
Žydi šios gėlės nūnai, praėjus laikui žydėti,
Girtis žiedeliais vėlu šitaip parodant galias.
Ko gulinėji, dalie, mano kūno nenaudingiausia?
70 Tavo, kūno dalie, melo pagautas esu.
Poną apgauni, ir jam pasilikus visai nuginkluotam,
Gėdą patirti tuomet teko didžiam liūdesy.
Niekint tikrai nedrįstu nūnai savosios merginos,
Savo rankas tiesdama buvo švelnumo pilna;
75 Matė, jog amatas joks negebės prikelti gyvybei,
Ar kad be atminties guli lyg žuvęs šalia,
Šitaip kalbėjo: „Kuris pačiam nesveikuojant įsakė,
Savo kūno dalies lovon nenorint guldyt?
Arba prakeikus tave kerėtoja kailiais Ajajos,
80 arba meilė kita spėjo tave paguldyt“.
Tuoj prasegtu drabužiu prisidengus nuo lovos nulipo,
Tiko nuogas pėdutes nešti iš lovos šalin!
Kad tarnaitėms žinot netektų, kad niekas nelietęs,
Buvo vaidinus jinai ėjusi gurkštelt vandens.
Elegijos pabaiga.
Trumpas Vertėjo žodis
Elegijos objektą įvardinančių sąvokų vartojimo pavyzdžiai iš Vertėjo jaunystės:
„Marytei labai patinka Petro bybys“(tiesioginis vartojimas)
„Petras ant Marytės bybį dėjo“ (netiesioginis vartojimas)
Šaltinis: alternatyvus lietuvių kalbos žodynas, išplitęs *.waw formatu kažkuriais Vertėjo paauglystės ir Žiniatinklio aušros metais (ca. 2003-2005).
Versdamas elegiją, Vertėjas prisiminė savo nekaltybės laikų situaciją, kai eidamas įprastu keliu, prie Vilniaus gynybinės sienos likučių sustojo parūkyti. Rūkydamas Vertėjas išgirdo dviejų kanabį rūkančių ryškiai bihomoseksualių (reikalingą išbraukti) galimai merginų pokalbį: „davaj susirandam sau vaikiną – vis tiek lengviausia baigti nuo bybio“. Tuo metu Vertėjas tai interpretavo, kaip prisirūkymo pasekmes. Tačiau, per tiek metų prisiklausęs įvairaus plauko kliedesio apie antropoceną ir autistinių mergaičių nesąmonių apie klimato kaitą galiausiai suprato, kad pasaulis yra daug mažiau nekaltas, negu ano meto Vertėjas.
Tiek elegija, tiek ir šis trumpas tekstas bylos apie banalų stovinčios varpos amžinumą. Paradoksalu – nestovinti varpa pašiepiama net stovinčių varpų demonizavimo laikais, o nestačios arba iš dalies stačios varpos savininkas nepriklausomai nuo laikmečio yra verčiamas jaustis blogai. Vertėjo bylojimo teisumas įgauna empirizmo, kai šiais neramiais laikais tam tikra visuomenės dalis, kuriai varpos turėjimas nėra numatytas, jos trokšta, ir net bando įteisinti atitinkamu įvardžių vartojimu. Bijodami socialinio teisingumo spaliukų, ja:uo:s ignoruosime.
Taigi, stovinti varpa yra neabejotinai socialiai reikšminga. Net vyriškumo demonizavimo ar nuvertinimo laikais, tad žemiau mes slightly pereisime nuo sarkastinės teksto dalies prie atitinkančios realybę, mat, skirtingai nuo Ovidijaus herojaus, gerai stovinti varpa nėra savaiminis dalykas.
Klausimas visiems biologiniams (a.k.a. normaliems) vyrams – kokio bybio mus staiga ėmė versti nesijausti achūjienais. Nesupraskite neteisingai – ne achūjielinusiais, bet achūjienais.
Šis klausimas – tiesioginis raktas į gerą stajaką. Net jei pajautus savo achūjienumą varpos stovėjimas laikinai sutriktų, achūjienas individas nebijos kreiptis į gydytoją ar psichologą, kurių nereikia bijoti – šalia kitų požymių, achūjienumą atspindi gebėjimas spręsti problemas, o bijoti kreiptis pagalbos yra didžiulė gėda ir kelias į lyties keitimo troškimą. Achūjienumo fenomeną aprašysime žemiau, o vengdami slaviškų keiksmažodžių, šį reiškinį pavadinsime įvarpinimu, šalia kurio bus vartojamas giminingas veiksmažodis į(si)varpinti. Kitaip tariant, norint pasiekti achūjienumą, arba įvarpinimą, reikia įsivarpinti, o teisingai įsivarpinus galima pasiekti neginčijamą ir nekvestionuojamą varpos stovėjimą ir visuomenės pritarimą net laikais, kai įsivarpinimas banaliai nemadingas.
Visa aukščiau pateikta pastraipa skirta įdiegti mintį, kad įvarpinimas iš esmės yra normali sveiko vyro būsena.
Paprastai visos su varpos stovėjimo koeficientu susijusios problemos tuo pat metu yra susijusios su emocine būsena ir vice versa. Kitaip tariant, jeigu dažnai kartoti sveikam vyrui, kad jam blogai stovi, arba jo gebėjimai sekso srityje yra abejotini, galimai ilgainiui toks vyras, užuot įrodęs, kad taip nėra, praras varpos stovėjimo galią, arba tiesiog nebandys užmegzti nei vienkartinių, nei daugkartinių, nei iki gyvos galvos galiojančių deklaruotų santykių. Ypatingas blogis – įvairaus radikalumo mamytės ir močiutės, kurios bręstančiam individui diegia nieko bendro su realybe neturinčius santykių modelius, kurie jau buvo aptarti ankstesniuose įžanginiuose elegijų tekstuose. Toks bręstantis jaunas vyras yra apribojamas požiūriu, kad 1,5 min. neįdomaus sekso su daug mėjlės (rašiba intencionali) yra aukščiausia jausmų ir malonumo išraiška. Dar didesnis blogis – mamytės, kurios gana efektyviai mokina savo dukrytes manipuliuoti „tiesa“ apie partnerio lytinius gebėjimus – tokiu būdu labai neefektyvūs orgazmopoiesio srityje individai tampa sekso guru priklausomai nuo tėvų kapitalo, o tikrieji potencialūs, bet uždūchinti moterų lytinio pasitenkinimo kūrėjai lieka kamuojami gero vaikinuko sindromo. Tai – tik maža dalis to emocinio spaudimo, kurį tenka pajausti normaliems, potencialias arba tikras moteris pamilsiantiems vyrams. Dar egzistuoja buvusios, prisigalvojimai, priklausomybės ligos, dar šiek tiek buvusių, bei kompensacinis noras užsiauginti bybį neturint tam biologinio potencialo.
Atskiros pastraipos nusipelnė panelės mokytojos. Vertėjas nežino, kaip viskas vyksta žiniatinklio dominavimo laikais, tačiau jo paauglystės laikais prie bręstančių abiejų lyčių individų pasakyti kokį labai šmaikštų bajerį (būtent Vertėjo vaikystėje imtas vartoti žodis) buvo normalu. O vargšas individas, apie kurį buvo pasakytas toks nuostabus bajeris jaučia pagiežą, ir galiausiai, norint visiems įrodyti, kad taip nėra, išmoksta priekabiauti, ar užsiimti svaresniais prievartos veiksmais – nieko gero. O bet tačiau, nepalikime nuošalyje ir visiško informacinio vakuumo stovinčios varpos tema – Vertėjo paauglystės laikais vien klausimas kur kišti virsdavo didele problema net visiškai sveikiems ir epochai būdingo dūchinimo nepaliestiems individams.
Tačiau gręžiojimasis į praeitį yra stilingas ir nuostabus tik muziejuose, arba geru plunksnakočiu rašant laišką savo geismo objektei iš kokios tolimos šalies, o kituose kontekstuose ne visuomet pasiteisina. Todėl Vertėjui, brendusiam gana sudėtingu metu, kai sveikas auklėjimas tik formavosi, visgi labiau rūpi dabartis. O dabartyje, nors pažinti ne visuomet gerai veikiančios varpos priežastis yra gera pradžia taisant padėtį, tačiau Vertėjas nesiūlo fiksuotis ties sudėtingais brendimo laikotarpio vingiais, vingiuojančiai neklausiant, ar tuo metu žinutės buvo rašomos spaudant, ar tapšnojant.
Todėl, imkime savo kiaušus į rankas ir imkime pagaliau jais didžiuotis. Kol esi gyvas, ir tavo stovinti varpa nėra paguldyta senėjimo procesų ar priklausomybių, tu esi už ją atsakingas. Esi atsakingas už tai, kad tavo bybys patenkintų tavo moterį, juo labiau – ir už tą(tas), kurią(s) praeityje galėjai patenkintini geriau. Aukštyn širdis!
Gloria Ucrainae heroibusque ejus.
[įrašo pabaiga]
Published by