Vertėjo nuomone, pirmosios knygos kulminacija.
Viskas įvyko. Jaunuolis atvyko į Romą Vilnių. Sėkmingai pradėjo teisės studijas. Nuo trečiojo kurso jis atlieka praktiką prestižinėje teisines paslaugas teikiančioje įmonėje. Nuo pirmo kurso vidurio domisi mergina iš to paties kurso (galimai – kito srauto). Jau turi šiek tiek patirties amor reikaluose.
Per tris prestižinių studijų metus prestižinėje aukštojoje mokykloje Jaunuolis išmoko rengtis ir prižiūrėti save. Įgavo skonį. Neskalbtos kojinės ir dienomis nekeičiami apatiniai marškinėliai nustojo būti naujosios didmiesčio aukos kasdienybe. Vakarai, praleisti sporto klube taip pat neliko bevaisiai. Jaunuolis vis dar ilgisi to pusrūsio su savadarbiais svarmenimis, kur bijojo prasitarti kitiems „chebros“ nariams, jog nenori studijuoti vietinėje kolegijoje, mat jį kur kas labiau traukia sėkmė, geras kostiumas ir prabangus sedanas. Ta vieta ir tie draugai liko nostalgijos objektu. Tenka pabrėžti, kad nors mūsų studenčioko ambicijos nėra mažos, bet esminis (finansinis ir sėkmės) lūžis jo gyvenime – tik priešakyje. Vienintelis dalykas, leidžiantis pilnėti jo piniginei – dokumentų, skundų, pretenzijų sudarymas bei pildymas visokiems plebėjams už pigiai. Kartais, per vasaros išpardavimą krautuvėse tarp Šnipiškių ir Žirmūnų tai leidžia įsigyti visai neblogą kostiumą. Kartais šis jaunas žmogus geba nusivesti tėvus į gerą maitinimo įstaigą, o draugus, atvažiavusius iš gimtojo miestelio – į prabangesnę alkoholinius gėrimus tiekiančią vietą. Tačiau kur kas svarbesnę vietą jo gyvenime užima kitokia, naują lygmenį pasiekusios aistros jūra.
Mergina, kurios apatiniai tą vakarą kartu su vyriškomis trumpikėmis dailino dorėninėmis, jonėninėmis, korintinėmis ar stilizuotomis tarpukario Kauno art–deco stiliaus kolonomis padabinto miegamojo grindinį nebuvo mergina iš to paties kurso. Ji nebuvo Ta, kurios garbei dar paauglio patalynė sugėrė pirmąją čiurkšlę. Ji nebuvo Ta, su kuria jis pirmą kartą pusiau sėkmingai pasimylėjo draugų sode, kol pastarieji ėjo maudytis ar „smigo“ girti. Ji net nebuvo Ta, su kuria jis (jau sėkmingai) pasimylėjo ant savo pirmojo automobilio galinės sėdynės. Ji nebuvo Ta, kurią jis pirmą kartą išdrįso pakalbinti universiteto rūkomajame vos supratęs kiek verta tinkama laikysena, tvirta kalbėsena ir žvilgsnis be ketinimo pasiduoti.
Ta mergina iš miegamojo marmurinėmis grindimis buvo JOS visos. Viena pora dailiausių pasaulyje plaštakų, dilbių, alkūnių, pečių, raktikaulių, menčių, krūtų, kurios atsispindėjo Helenos, Delijos, Nemesidės, Kintijos, Korinos, Marijos, Anastazijos, o gal ir Danutės iš gretimo mokyklos suolo (in memoriam: čiurkšlė) mitus, istorijas, realybę. Visiškai nesvarbu, kur tai nutiko: Romoje, Atėnuose, Konstantinopolyje, Londone, Paryžiuje, Los Andžele, Šanchajuje ar Tokijuje. Galėjo nutikti ir Kaune. Juk tame mieste nieko nėra maloniau, kaip po teisingos sueities su idealiu deivės Veneros simuliakru visiškai vienam pasivaikščioti Putvinskio gatve švintant. Prasegtu lietpalčiu pliaupiant lietui su smilkstančia cigarete lūpose, malonaus nuovargio ir vyno butelio likučiais užantyje, plojant Kauno, Romos, Tokijo, Niujorko, Čikagos ir viso pasaulio vertybėms: geismui, turtui, sėkmei ir charizmai. Juk kiekvienas miestas turi savo identitetą – savąją Putvinskio gatvę. O kiekvienoje dailioje merginoje yra dalis to, ką mintimis, o gal ir kūnais pamylėjo kiekvienas poetas-elegikas Romoje ir po jos. Ką ten poetas, kiekvienas buvęs paauglys, esamas jaunuolis ar vyras.
Po vieno ilgesnių vertėjo tekstų – trumpiausia Ovidijaus Amorų pirmosios knygos elegija, pasakojanti kaip tą vidurdienį neįvyko nieko, ko girt negalėčiau.
Vidurio jau valanda atslinko dienos vasarinės
Lovos minkštos vidury leidau aš kūnui prigult.
Lango tik pusė viena atverta, o kita – uždaryta,
Girioje šitiek nedaug esti šviesos dienomis.,
5 Spindulio ruožas lange – atrodo, jau atlekia Foibas,
Lig pasitrauktų naktis, bet neateitų diena.
Baikščios merginos šioje šviesoje nusikrato baikštumo,
Ieško drovumas joje vietos greičiau pasislėpt.
Štai prasegtu drabužiu prisidengus Korina įėjo,
10 Kaklą ir baltus pečius glostė plaukai palaidi –
Kalbama, kad panašiai dailioji Semiramidė
Žengdavo guolin taip pat, kaip ir Laidė meili.
Nuplėšiau tuniką jos – plona neskubėjo pakenkti,
Nors ir išvis be kovos jos nepavyko nuimt.
15 Bet kovojo ji taip, lyg pati pralaimėjimo geistų,
O pasidavus pati nejautė skausmo visai.
Kai prieš manąsias akis patekėjo nukritus drabužiams,
Tobulą kūną mačiau – kiek nebandyčiau žiūrėt.
Kokio švelnumo pečius ir rankas aš tuomet glamonėjau!
20 Dailios jos krūtys delnais prašė paliest spenelius!
Koks gi pilvas glotnus po jos krūtine suvaržyta!
Šonus palaima paliest, lyg mergaitės, šlaunis.
Kam apsakyti smulkiau? Nieko, ko girt negalėčiau
Aš nepatyriau tuomet, nuogą glaudžiau prie savęs.
25 Kas gi nežino, kas buvo toliau? Atsigulėm dviese.
O, kad toksai nuolatos būtų dienos vidurys!
Idant skaityti būtų lengviau.
5 eilutė. Foibas. Romėniškasis Apolono atitikmuo. Viena jo funkcijų – valdyti saulę, kas šiam kontekstui tinka labiausiai.
9 eilutė. Korina. Jau buvo minėta, kad kiekviena bet kurio elegiko adresatė buvo arba mitinis, arba mitinis-istorinis, arba istorinis personažas. Korina – Ovidijaus adresatė. Didžioji dalis šaltinių ją vadina realia graikų poete.
11 ir 12 eilutės . Semiramidė ir Laidė. Šių moterų vardai gal ir istoriniai, tačiau jų asmenybės įgavo nemažai mitologinės reikšmės. Elegijos kontekste – tai susiformavę komedijų personažai, arba, paprasčiau, moterų seksualumo sinonimai. Su nedidele ironijos gaidele, mat komedijų personažai atsiranda lytinio akto preliudiją aprašančiose eilutėse tikrai ne šiaip sau.
[įrašo pabaiga]
Published by