Ganėtinai ironiškas nemokslinis tekstas apie meilės sąvoką.
Ar pameni trečiąją elegiją, malonusis skaitytojau? Ko norėjo poeto herojus?
Visi banaliai sutiksime, kad šalia visko tas jaunuolis norėjo meilės (amor). Vienintelės meilės, verčiančios jaunuolio motiną dažniau skalbti patalynę. Suvokti romėniškos meilės aktualumą XXI amžiaus kontekste mums trukdo dvi priešpriešos. Pirmoji – tai perdėm krikščioniška meilės-jausmo koncepcija. Krikščionybė jau keletą dešimtmečių neturi tiesioginio aktualumo. Tačiau meilė-jausmas vis dar trukdo suvokti, kokia yra Ovidijaus poezijos herojaus meilė. Keli tokiai pseudokrikščioniškai meilei būdingi bruožai:
- Mylėti kūną yra primityvu. Reikia giliai mylėti širdimi, o kūniški su meile susiję pojūčiai – tai tik jausmo išraiška.
- Apskritai per daug žavėtis kūnu yra primityvu, neintelektualu, neskoninga.
- Romantika, gražūs pasimatymai, meilės laiškai ir gražios sms žinutės turi atspindėti jūsų sielą be ketinimų kedenti išnuomoto kambario patalus.
- Mylima vieną kartą ir visiems laikams. Iš to atsiranda santuokos saitai, vaikai ir kt. gyvenimo pramogos.
- Viskas, kas gražu ir miela.
Kita šiuolaikinė priešprieša Ovidijaus garbinamam Amorui – meilė laisvoji, krikščioniškajam šio pojūčių rinkinio modeliui visiškai svetima, tačiau būdama priešingybe, taip pat neatitinka Ovidijaus herojaus skaitytojui skatinamų jausmų. Laisvoji meilė greičiau turėtų būti pavadinta geismu per se: ji neigia krikščionišką meilės konceptą, bet kokių įsipareigojimų būtinybę, ekstremaliais atvejais prieštarauja žmogaus lytiškumui. Vienas iš tokios meilės porūšių – santykiai, kurie apsimoka arba neapsimoka finansiškai, turtinė padėtis, „ieškau dosnaus vyriškio“, ir kitos panašios istorijos. Tiesa, laisvoji meilė, kaip ir visos kitos, taip pat gali pasibaigti santuoka. Bet ar ne todėl, kad santuoka gali atitikti abu aukščiau minėtus kraštutinumus, joje ir nėra romėniškojo bei ovidijiškojo amor?
Ovidijaus (ir jo Romos) Amoras veikia tarp abiejų priešingybių. Dailios būsimų partnerių kūno ir intelekto linijos yra papildomos ir pačios papildo lygiavertes abiejų partnerių savybes: charizmą, sėkmę, estetinio pasitenkinimo mechanizmus, norą patenkinti ir būti patenkintam (-ai). Šis abipusis pasitenkinimas turi būti pasiektas mūšio metu, kai abu susikovę jau žino, kuris pralaimės. Pagrindinis šio mūšio tikslas nėra laimėti: bet kuriuo atveju marmurines grindis poliruos nukritę drabužiai. Daug svarbesnė šio mūšio estetika, jo pradžia (Salve! Pulcherrima videris // Labas! Puikiai atrodai!), vidurys (mihi places // man patinki), trys ketvirtadaliai bei keturi penktadaliai (tange mollius // liesk švelniau), mūšio finalas (Citius, altius, fortius //…vertimas daugeliui žinomas…). Tiek mūšio metu, tiek kovai peraugus į naujai susiformavusį dvinarį kūną lieka itin svarbu neprarasti estetinio pojūčio. Kiekvienas pašnibždomis į ausį pasakytas žodis privalo būti ypatingas, kiekviena drabužių detalė prieš jiems krintant turi būti apgalvota, kiekvienas prisilietimas turi būti paruoštas. Ideali dviejų kūnų ir dviejų asmenybių samplaika, nugalinti abi aukščiau įvardintas meilės sąvokų priešpriešas. Ne santuoka, ne amžinas įsipareigojimas. Ne viską ignoruojantis geismas per se. Tačiau – tobula dviejų kūnų ir protų kalba. Nuoširdi, bet ne per saldi. Geidulinga, tačiau neleidžianti panirti į nešvankybes. Santūri, bet tuo pat metu nedusinanti geismo. Ignoruojanti socialinius reikalavimus, neneigianti žmogiškos prigimties: kūniškos, kultūrinės, estetinės.
Apie šventųjų santuokos saitų įtaką Ovidijaus herojaus meilės koncepcijai ir kai kuriuos aukščiau išvardintus messages’us galite paskaityti žemiau, ketvirtojoje pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegijoje.
Tebūnie tai būna Tavo, mieliausiasis skaitytojau, Kūčių nakties nuodėmė.
Vyras tavasis ketina ateit pas mus vakarienės
Jam palinkėsiu tiktai paskutiniosios puotos.
Išrinktą savo matyt galėsiu kaip viešnią prie stalo
Kitą pradžiugins, deja, norimą kūną paliest.
5 Kito pašonėj šiltoj tu jaukiai drįsi prigulti?
Ranką ant kaklo uždėt tik įsigeidęs galės.
Kaip baltaveidė kadais atrakietė – neverta stebėtis –
Karui po vyno taurės vyrus sukurstė kadais.
Nei miškuos gyvenu, ir arkliškas kūnas ne mano.
10 Visgi po tavo žvilgsniu ranką sunku sulaikyt.
Ką padaryt sugalvok, tačiau prasitarti nedrįski,
Eurui ir Notui neleisk manąjį žodį sklaidyt.
Tu pasirodyk ankščiau, nežinau ko tikėtis, bet visgi
Eiki už vyrą anksčiau, gero kas gali nutikt.
15 Kai jis gultą nuspaus, veide tik nieko nerodant
Lydint ir gulint šalia koją slapčia man paliesk.
Pasižiūrėk į mane, atpažinki veide mano žinią.
Ženklus manuosius slapta perskaičius siųski atgal.
Antakiais tarki žodžius; bandysiu kalbėti be balso
20 Pirštais skaitysi žodžius, kalbai ir vynas padės.
Kai tave pasivys žaismingumas mūsiškės Veneros
Žandus įraudusius liesk savo švelniuoju nykščiu.
Jei mintyse manimi pasiskųsti tyliai norėsi
Tavo dailioji ranka viršų teliečia ausies.
25 Kai pamalonins tave ką darysiu ir ką pasakysiu,
Šviesa manoji, sukiok žiedą ant pirštų tavų;
Stalą ranka liesdama kaip meldžiantys pratę nuo seno
Kuo blogybių daugiau vyrui savajam linkėk.
Kai pasiūlys išgert, paragavus pačiam liepki gerti;
30 Ir padavėjo prašyk kas tau patinka atnešt:
Pirmas išgersiu taures, kurias panorėsi grąžinti,
Ko pageidausi ir aš lygiai išgersiu kaip tu.
Jeigu pasiūlys staiga sutuoktinis ką buvo ragavęs,
Meski kąsnį atgal paliestą vyro burnos.
35 Leista nebūna tegul apjuosti jam tavąjį kaklą,
Ant krūtinės kietos dėti nedrįski galvos.
Pirštų nedrįsk neatstumt kai lies spenelius ir krūtinę;
Ypač jokių bučinių vyrui suteikti nedrįsk.
Jei sugalvosi bučiuot, atvirai pareikšiu kad myliu
40 Mano, sakysiu, esi: ir panaudosiu kumščius.
Žvelgti galiu į tave, bet tai, ką dengia drabužiai,
Baimės aklos priežastim žada patapt ateity.
Vyro šlaunies šlaunimi neremk, blauzdomis nesiglauski,
Kojos gauruotos neliesk savo švelnia pėdute.
45 Vargšas bijau ne juokais, pačiam įžūlumų nestinga,
Baime kankina mane mano paties pavyzdžiai.
Mano ir mano ponios dažnai paskubintas geismas
Užkloto tūnant tamsoj darbus atliko saldžius.
Šito nedrįski, geriau – kad nė neketintum išdrįsti,
50 Nugara leiski vaizdus mačiusiai skraistei nuslinkt.
Vyrą vis ragink išgert, (prašydama jo nebučiuoki),
Jam išgėrus slapta vyno neskiesto dapilk.
Kai girtumas ir miegas kartu privers bluostą sudėti,
Įvykiai mums ir vieta rodys ką veikti toliau.
55 Kai atsikelsi ryte, ir mes kartu atsikelsim,
Imsi minios vidury menančios viską žygiuot.
Rasi šioje minioje mane, gal tave gi surasiu
Kiek tik galėsi čionai liesti, palieski mane.
Vargšas esu! Tik kelioms valandoms padės patarimai,
60 Skirtis su savo ponia nakčiai paliepus prireiks.
Naktį vyras tave užrakins – ašaringas liūdėsiu:
Tik iki atšiaurių durų lydėt ją galiu.
Bučinius jis pasiims, pasiims ir daugiau negu lūpos,
Tai, ką gaunu slapčia gauna teisėtai jisai.
65 Duok (juk gali) nenorom, tegul gauna per jėgą ko nori,
Laidyt švelnumo nedrįsk, džiaugsis šiukšti Venera.
Jeigu galioja mani pažadai, jam linkiu nesidžiaugti,
Jeigu jie baigė galiot, džiaugtis ir tu nebedrįsk.
Man vienodai, kokia lemtis jūsų naktį lydėjo,
70 Man pažadėki: tavęs jam nepavyko pavergt.
Idant skaityti būtų lengviau:
7 eilutė. Atrakietė (tėvavardis) – Hipodamija. Per savo pačios vestuves nekaltu akių mirksėjimu sugebėjo sukelti girtas kentaurų (trumpau tariant – arkliažmogių) ir lapitų (mitinė gentis, iš kurios buvo ir jos jaunasis) riaušes.
11 eilutė. Eurui ir Notui. Ar žinote, kas šiuos veikėjus sieja su Passatu, Golfu, Turanu, Tiguanu ir kitais VW automobilių modeliais? Tai vėjų pavadinimai, o minėdamas Eurą (Pietryčių vėjas) ir Notą (Pietys) Ovidijaus herojus ragina nešvaistyti žodžių veltui.
15 eilutė. Per vakarienes ir buitinio alkoholizmo seansus romėnai prie stalo gulėjo ant specialių maisto ir alkoholio vartojimui skirtų gultų.
[įrašo pabaiga]
Published by