Viskas įvyko. Jaunuolis atvyko į Romą Vilnių. Sėkmingai pradėjo teisės studijas. Nuo trečiojo kurso jis atlieka praktiką prestižinėje teisines paslaugas teikiančioje įmonėje. Nuo pirmo kurso vidurio domisi mergina iš to paties kurso (galimai – kito srauto). Jau turi šiek tiek patirties amor reikaluose. Continue reading „Penktoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“
Ar pameni trečiąją elegiją, malonusis skaitytojau? Ko norėjo poeto herojus?
Visi banaliai sutiksime, kad šalia visko tas jaunuolis norėjo meilės (amor). Vienintelės meilės, verčiančios jaunuolio motiną dažniau skalbti patalynę. Suvokti romėniškos meilės aktualumą XXI amžiaus kontekste mums trukdo dvi priešpriešos. Pirmoji – tai perdėm krikščioniška meilės-jausmo koncepcija. Krikščionybė jau keletą dešimtmečių neturi tiesioginio aktualumo. Tačiau meilė-jausmas vis dar trukdo suvokti, kokia yra Ovidijaus poezijos herojaus meilė. Keli tokiai pseudokrikščioniškai meilei būdingi bruožai:
Continue reading „Ketvirtoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“
kuo nori būti šiuolaikinis žmogus? Prieš Tau savo smalsiomis maištaujančiomis akimis nužvelgiant kitą Ovidijaus elegiją, pateiksime nedidelĮ hipotetinį klausimyną su galimais statistinio lietuvio atsakymais, pažymėtais kita spalva. Continue reading „Trečioji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“
*-olikos metų berniukas auga. Jo žaislai tampa vis brandesni. Jis bėgioja, kartais pasimuša su klasės/kiemo draugais, žaidžia Yo–Yo ir renka caps‘us su pokemonais (Ποκήμων, -ονος, τò). Dar nedrįsta nuolat turėti žiebtuvėlį, tačiau jau žino, kad jo klasės draugai kartais pauosto vyresnių draugų rūkomas (elektronines) cigaretes ant Kauno Akropolio stovėjimo aikštelės stogo. Jis dar klauso tėvų, tad 10 val. po vidurdienio jau guli lovoje ir rūpinasi nauju instagram‘o filtru arba tam tikro turinio medžiaga Žiniatinklyje.
Tai nėra amžina. Ankščiau ar vėliau šis berniukas pamatys mergaitę. O gal – merginą (abiem atvejais – puella).
Iš karto jis nesupranta kas nutiko, tačiau žmogus nėra asocialus gyvulys: klasės draugai bei vyresni jaunuoliai greitai paaiškins meilės pasaulio naujokui, kaip keičiasi jo siela. Ir kūnas. Continue reading „Antroji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“
Kas dvi eilutes – vaizdelis. Trisdešimt eilučių. Penkiolika skirtingų kadrų: teptuku, akvarele, ir/arba spalvotais pieštukais. Pastarieji tinka labiausiai, mat tie dievai, kurie sąveikauja su Ovidijaus herojumi yra komiški, o šį komiškumą nūdien galėtų atspindėti komiksų žanras.
Kita vertus, jau Helenizmo autoriai žinojo, kad meilė yra karas. Portike priėjęs prie dailios merginos būsimas teisininkas ar ekonomikos fakulteto studentas, sakydamas „Salve! Pulchra videris!“ (Labas, gražiai atrodai!) iš tikrųjų skelbia jai karą. Pralaimėjęs jis nusigers ir grįš į savo tėvo, turtingo teisininko ar valdininko namus nieko nepešęs. Laimėjęs, pasiims savo: firminiai moteriški apatiniai kris ant marmuro grindų nuomotame kambarėlyje; išaušus rytui saulės šviesa glostys minėtos merginos kūną nuo kojų pirštų iki dailių jos pečių, vos pridengtų užklotu, mat pastarąjį pasiglemžė raumeningas jaunuolio kūnas: rugpjūčio rytai netgi Romoje šalti, it vasaros pabaiga sode, nutolusiame nuo Vilniaus keliolika kilometrų. Ovidijus nepasakė nieko naujo. Tik patvirtino senąją tiesą.
Pridursime. Romoje labiau maloninamas kūnas, negu siela. Bus lengviau skaityti, žinant, jog Amoras valdo truputį daugiau kūno, nei įpratome galvoti.
Visgi, pirmojoje Elegijoje Ovidijus dar ne Amoro pusėje. Lyrinį herojų valdo griežtai savo vaidmenį žinantys Dievai: karą – aštri Marso ietis; Apolonas su mūzomis Helikono kalne skambina lyra, Cerera su Minerva globoja grūdų sėją ir, atitinkamai, kad viskas pasaulyje remtųsi išmintimi bei tiesa.
Bet, ateina Kupidonas ir keršydamas jaunuoliui iššauna savo strėlę. Doro romėno gyvenimas bei poezija apie romėnų žygdarbius nublanksta, o vargšas jaunuolis priverstas apdainuoti kūno ir sielos aistras Kupidono pasiūlytu metru – eleginiu distichu. Juk Amoras – tai dievas. Augustas – tik žmogus. Dieviškos kilmės žmogus (spoiler alert). Elegija – žemiau:
Pėdom šešiom ketinau apgiedoti ginklus ir kautynes,
Leisti savąsias giesmes tinkamais metrais geidžiau.
Kalbama, juokės kadais Kupidonas ir pavogė pėdą
Buvo vienodos lig tol metro eilutės abi.
5 Kas gi, laukinis berniuk, tau šitokią suteikė teisę?
Mes – ne tavieji tarnai, mes – pieridžių globoj.
Kas, jei ginklus Venera pasiims šviesiaplaukės Minervos?
O šviesiaplaukės ranka, laikanti deglą, mojuos?
Ar Cererą kuris pamėgins valdove pripažinti?
10 Gal nekaltoji mokins lauką išart strėlėmis?
Kas išdrįstų ginkluot ilgaplaukį ietimi Febą?
Skambinant Marsui lyra prie Helikono šlaitų?
Didelę valdžią turi ir valdai neaprėpiamą galią,
Kam pasiimti daugiau rūpesčių savo valdžion?
15 Tavo gal viskas aplink? Pasigrobsi gal mūzų buveinę?
Vaike, gal tau nuosava dieviška Febo lyra?
Spėdavo mano ranka tik pirmąją strofą vedžioti,
Mano rašytas eiles staigiai kapojo jisai.
Žodžių visai neturiu, kurie tiktų sutrumpintam metrui,
20 Trūksta berniuko, o gal – moters šukuotų plaukų.
Atsako ieškant jisai atidaręs strėlinę iššovė
Ir pragaištingai taikli staigiai atskrido strėlė.
Įtempė ties keliu jis timpą išlenkto lanko
Taręs: dainiau, rašyk! Štai įkvėpimas giesmių!
25 Vargšas esu! Taikliomis strėlėmis iššovęs Amoras
Liepsną sukėlė tuščioj mano krūtinės ertmėj.
Pradeda šešios tegul eilutę, o penkios užbaigia
Pėdos; mūšiams turiu amžiną tarti „Sudie!“.
Mirtos šaka teapjuosia šviesius geltonuojančius plaukus!
30 Pėdų vienuolika liks savąją mūzą giedot!
Ką daryti kai lieka nesuprastų eilučių?
4 eilutė. Atsiversk Homero Iliadą, Odisėją ar Donelaičio Metus. Pradėdamas antrąja eilute, kas antrojoje (2, 4, 6, 8, ir t. t.) „nukirsk“ paskutinį skiemenį. Sveikinu. Moki skaityti viską, kas parašyta eleginiu distichu (hegzametras + pentametras). Jeigu iš pirmo karto sklandžiai išėjo skaityti Ovidijų, tu JAU skaitai šiuo metru (lyginį numerį turinčios eilutės – pentametrai – tai nelyginės eilutės be paskutinio skiemens).
6 eilutė. Pieridės – tai hyperintelektualus (beveik vilnietiškas) mūzų pavadinimas. Teoriškai jos turėjo apsaugoti Ovidijaus herojų, bet vėliau sužinome, kad Amoro strėlė nėra pavaldi mūzų teikiamai protekcijai.
10 eilutė. Išvardinamos bei supriešinamos keturios romėnų (graikų) deivės. Venerą pažįstame (taip vadinosi bankrutavęs džentelmenų klubas Kaune). Minerva – romėniškoji Paladė Atėnė (atsakingą už išmintį). Jai (o anot kai kurių mitologijos tradicijų ji gan frigidiška) siūloma pasiimti Veneros aistros ir geismo deglą (liepsną). Cerera (gr. Demetra), atsakinga už žemės ūkį. Ketvirtoji – medžioklės deivė Diana (Artemidė). Jos vardas nėra minimas, vietoje jo – lankas – pastovus atributas, iš kurio ją turėtų atpažinti išsilavinęs skaitytojas.
12 eilutė. Supriešinami Marsas (karo dievas) ir Apolonas (šiame kontekste – poetų globėjas kartu su mūzomis). Kontekstai keli: vyro ir moters karas (visada kas nors pralaimi, kas nekeičia baigties); romėnų pomėgis karams ir didybei versus lyrinė poezija (Ovidijaus herojaus kova šio autoriaus lyrikoje), tradicinės romėno vertybės prieš tikrąsias jauno romėno vertybes.
30 eilutė. hegzametras + pentametras = 11 pėdų.