Autorius: Antanas Vitkauskas

Dvyliktoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Visi tekste pavartoti vardai parinkti atsitiktinai.

Pirmą kartą Vertėjas suįžūlėjo: nūn malonusis skaitytojas priverstas pradėti skaityti nuo paaiškinimų, kurių nedaug, bet jie reikalingi. Nes vaško lentelių galima rasti tik kinų gamybos suvenyrų krautuvėje kur nors prie eilinės šventyklos griuvėsių bet kur į pietus nuo Austrijos. Su pigaus metalo stiliumi (rašymo įrankis vaškui, lot. stilus). Tai buvo pirmasis paaiškinimas. Dar du žemiau.

Pirmasis. 10 eilutė. Nuokana. Tai labai nuodingas augalas, augantis ir Lietuvoje. Be to, Lietuvoje jis laikomas vienu nuodingiausių. Panašus į barščius, tik mažesnis. O dar ir medus iš Korsikos pasižymėjo savo kartumu.

Antrasis. 20 eilutė. Romėnai pelėdas ir apuokus laikė blogų pranašysčių ženklais.

Ir dar pusė paaiškinimo. Prisimenate Napają? Žiūrėkite 11-os elegijos paaiškinimą, kodėl ne Napė (gr./lot. Nape).

O dabar – įžanginis tekstas.
Continue reading „Dvyliktoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Vienuoliktoji Publijaus Ovidijaus Nazono pirmosios Amorų knygos elegija.

Intymiausias įžanginis tekstas. Ir ironiškiausias. Sau ir mieliausiajam Skaitytojui.

Skiriama visiems, kas bent kartą rašė merginai laišką. Ir šiaip visiems. Kas mieli ir patys sau faini.

Kartą rašiau laišką. Gražų, apie naktinį Vilnių (Kaunas tuo metu visiškai nesitvarkė), apie mažą gyvūnėlį, kuriam buvo šalta, apie apuoką, kuris liepė galvoti apie šį mažą gyvūnėlį ir šildyti jį mintimis einant nuo Baltojo tilto iki Aušros vartų, kurių mitologizavimas viršijo visas apsivėmimo stiprumo pakopas. Taip pat apie mažą pasaką kurią kiekvienas nešiojamės ir nedrįstame su ja atsisveikinti, kai ateina laikas.

Continue reading „Vienuoliktoji Publijaus Ovidijaus Nazono pirmosios Amorų knygos elegija.“ →

Dešimtoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Apgiedoti amžiną #utiutiu

Šio teksto antraštė galėtų tapti Lietuvos pasirodymo šių metų Eurovizijoje šūkiu. Ne, Ovidijaus Amorų vertėjas neturi jokių priekaištų šių metų Lietuvos pasirodymui Eurovizijoje. Juo labiau, galvodamas, kad tai geriausia, ką Lietuva galėjo pasiūlyti šiam konkursui visko prasme su nuliniu sarkazmo ir ironijos koeficientu.

Tačiau šių metų Lietuvos daina turi vieną bruožą. Bruožą, tinkantį brūkštelti per dantį naujos elegijos kontekste. Senesniuose įžanginiuose tekstuose tai  buvo žymima grotažyme #utiutiu, bet, praūžus teisėtai Eurovizijos diktuojamai gerų emocijų pasiutpolkei #utiutiu tapo naujo trečiojo tūkstantmečio mielumo lygmens koncepcija.

Continue reading „Dešimtoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Devintoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginį žodį Ovidijaus vertėjas pradės citata.

Citatos autorė: viena garsi Lietuvos moteris.

Citatos šaltinis: delfi.lt; teksto originalas numato tematiką, skirtą #metoo. Vertėjas nesiruošia tyrinėti šios tematikos (dėl šios priežasties nepateikia tikslios nuorodos), tačiau citata labai tinka Ovidijaus tekstams.

Citata: […] kabinausi prie vyrų. Siunčiau žinutes. Nakvojau. Buvau pasimatymuose. Pavyzdžiui, su trimis nacionalinės premijos laureatais. Buvau jų ofisuose. Su kažkuriais buvo sekso. Mano vyrai visada buvo įtakingi. Nes aš su liurbiais nemiegu.  Continue reading „Devintoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Aštuntoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Kas slypi tavyje, mažute?

Tai – Dipsadė. Sena, išgėrusi viešnamio savininkė, atitinkanti helenistines grožio ir bjaurumo (bjaurumo grožio?) ribas. Ji taip pat moka burti (yra kaimietė blogąja prasme), tvarkyti administracinius turimo viešnamio reikalus, o kol jaunystėje atitiko klasikinio periodo Graikijos meną, taip pat viliojo svetimus sutuoktinius. Continue reading „Aštuntoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Septintoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.

(off-topinio teksto apie Kauną tęsinys)

Mielasis skaitytojau,

tau jau yra tekę skaityti ir mintimis (o gal netik mintimis?) liesti nuostabiausią pasaulyje (ne vienintelės) moters kūną. Be seilių ir nereikalingos romantikos. Keli tūkstančiai litų (skaitytojau, nepamiršk ir kitų tekstų) jau kišenėje. Tai veikia. Seilėti laiškai, rašomi prigėrus gyvybei nepriimtinus kiekius vyno – ne. Teisinga stoikė ir kiti „patiniški“ pasitikėjimo savimi požymiai – veikia. Mačernio, Gėtės, Šekspyro, Ovidijaus eilės mėnesienoje – ne. Raumenukas – veikia. Žvaigždžių stebėjimas ant garažų kaimyniniam kieme – ne. Vis gi, mėnesienos stebėjimas labai gerai veikia ant teisingo neekologiško ir didelio prabangaus automobilio kapoto prie Kauno marių Helijo vežimams jau nusileidus.

Continue reading „Septintoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“ →

Šeštoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Vertėjo nuomone, pati ironiškiausia elegija. Tačiau, mielasis skaitytojau, neskubėkime. Patirkime nuoseklų pažinimo džiaugsmą su kitokia elegija ir kiek kitokiu jos herojumi, ir daugiau niekada  nedarykime taip, kaip daro šis personažas. Jau netrukus Tau atskleisime šios elegijos receptą.

Sudedamosios dalys:  vienas apsižliumbęs liurbis, vienos labai storos didelio privataus namo (domus) durys, vienas prie durų prirakintas vergas (ianitor – durininkas), viena (nematoma) mylimoji (domina – ponia).

Continue reading „Šeštoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Penktoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Vertėjo nuomone, pirmosios knygos kulminacija.

Viskas įvyko. Jaunuolis atvyko į Romą Vilnių. Sėkmingai pradėjo teisės studijas. Nuo trečiojo kurso jis atlieka praktiką prestižinėje teisines paslaugas teikiančioje įmonėje. Nuo pirmo kurso vidurio domisi mergina iš to paties kurso (galimai – kito srauto). Jau turi šiek tiek patirties amor reikaluose.  Continue reading „Penktoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →