Įžanginis tekstas.
Spoiler alert. Antrojoje trečiosios Ovidijaus Amorų knygos elegijoje vyras prisėda šalia patinkančios moters žirgų lenktynių metu. Flirtuodamas jis renkasi ganėtinai neįprastą pickup-line‘ą: jis garsiai deklaruoja pergalės linkėjimus raiteliui, už kurį serga lyrinio herojaus simpatija.
Pala, neįprastą pick-up line‘ą? Šis pickup-line‘as yra įprastesnis, negu gali atrodyti kruvinas intensyvios masturbacijos sukeltas patalynės dėmes slepiančiam nepilnamečiui, bijančiam žiaurių postsovietinių rusofiliškų kūno potraukius demonizuojančių tėvų.
Šio pickup line‘o įprastumui suprasti Vertėjas pabandys iškoduoti Ovidijaus herojaus elegijoje minimus žodžius, mat šiuo sakiniu Ovidijaus herojus pasakė: man įdomu tai, kas įdomu Tau.
Šiuo sakiniu Ovidijaus herojus pasakė tai, ką galima aprašyti keletu tipologinių pavyzdžių: man irgi patinka šita grupė, nupirkau Man ir Tau bilietus; aš atnešiau Tau knygą, kurią garantuotai pamėgsi; atsiųsiu link‘ą gabalo, kuris Tau primins Mane; jei bijai vairavimo egzamino, žinau apleistą aikštelę – nusibraižysim linijas, pasimokysim parkuotis; varom vakare kartu pasimokyti graikų; aš kviečiu Tave ir Tavo mažytę sielą pasigrožėti saulėlydžiu nuo Rokų atodangos.
Aukščiau esančioje pastraipoje nurodoma formuluotė nėra pastovi ir gali keistis. Minimalistiniu atveju aptariamas traumuotas ir psichologinio smurto namuose užguitas nepilnametis gali pasakyti išvis bet ką – tinkamu metu ir vietoje suveiks net nepriimtinas, smerktinas, ištrintinas, nurašytinas bajeris apie blondines ir ausų laikymo konstrukciją in cranio. Tačiau norėdami išvengti socialiai atsakingųjų antpuolio, leisime sau apsiriboti žodžiu „labas“.
Bėda, kad net Labas ištarti šiam teksto (bet ne elegijos) herojui yra ne taip paprasta.
Vargšeliui vaikystėje buvo daug kas paaiškinta. Kad moteris yra trapi ir paslaptinga tiek, kad prie jos prieiti galima tik apsivalius nuodėmes, išmokus bent dešimtį lėto šokio žingsnelių, kad su moterimis egzistuoja kažkoks specialus pasąmoninio-emocinio bendravimo kodas, ir kad pas vyrus egzistuoja specialus genas, kurį turintys yra laimingi, nes juos myli visos moterys kokių nors mistinių feromonų pagalba. Tai, kad galima tiesiog pasinaudoti formuluote „Labas, mano vardas […], […] be galo malonu […]“ mūsų jaunuolis net nenutuokia. Nes jo pasąmonė yra užprogramuota virusine kodo eilute „tai negali būti taip paprasta“.
Šis tekstas išvardins ir aprašys visą šlamštą, traumavusį pirmąsias dvi posovietinių vaikinų kartas. Šį kartą atsisakysime jau banaloka tapusios numeracijos, mat mūsų aptariami seksualumą žalojantys toksinių tėvų kliedesiai linkę vienas kitą papildyti.
Pamatinį kliedesį jau paminėjome. Tai tariamas merginos nepasiekiamumas. Šio atviro melo dėka mes turime daugybę merginų, prie kurių tiesiog neprieina. Nes mano, kad pasakyti paprastą labas yra per daug paprasta, ir taip pasielgęs vaikinas liks nesuprastas ir atstumtas. Iš šios nesąmonės kyla seilėtos eilės, siunčiamos paštu, naktinės serenados su rože nasruose, gražūs devynis tūkstančius saldaus mielumo taškų siekiantys žodžiai, kurie potencialiai meilės žaidimo dalyvei tiesiog nusibosta dėl paprasto ir storžieviško vyriškumo stokos.
Atėjo laikas kitai, išvestinei, posovietinių tetulių išrūgai. Tai, kur merginą reikia priversti pajausti simpatiją sau įvairiais, kartais net keistais būdais: saldainių dėžutėmis ant darbo stalo, dovanomis, slaptomis žinutėmis. Kartais ir maldomis. Aktyvioje pasimatymų stadijoje – kuo brangesnis restoranas, kokteilis, kelionė. Šis melas turi dar ir šalutinį poveikį – vaikinas įsivaizduoja save nevykėliu, nes nėra iš bent jau upper middle class šeimos. Kadangi potencialiai kalbame apie nepilnametį, šis kompleksas tikrai sunkiai pataisomas, nes keli metai prieš pilnametystę – sunkiausias amžiaus tarpsnis norint bent kažką užsidirbti. Dovanėlės yra smagu, tačiau charizma visuomet veiks stilingiau ir mažesniais kaštais – kaip laiko patikrintas taršus ir nemadingas automobilis laimi avarijoje prieš nuobodų bet pačiam vairuotojui itin pavojingą elektrinį paspirtuką.
Sekanti nesąmonė. Vertėjas siunčia velniop visus tuos, kurie mano, jog taip rašyti neleistina. Trumpas pagrindimas: sekantis – tai angl. second., lot. secundus. O lotynų kalbos dialektas, vadinamas anglų kalba nūn yra dominuojantis civilizuotame pasaulyje, todėl – sekantis: apie tai, kaip kiekviena mergina nori sukurti šeimą.
Prieš daug metų – taip. Nūnai – nėra reikalo. Santuokos sakramentas yra graži bei miela pilietinė liturgija, senokai atsiribojusi nuo viduramžių išvietės dvoką išlaikiusio pirkimo-pardavimo akto. Tai ir gražu – santuoka sudaroma abipusiu sutarimu ir laikoma aukščiausia, bet neprivaloma santykių forma. Juk jei kiekvienas korumpuotas rytų bažnyčios kunigas privalomai taptų vyskupu, sistema neatlaikytų žymiai anksčiau.
Neminėsime šalutinio santuokos sakramento poveikio – mažiausiai porai dienų nuomojamos kuo brangesnės sodybos su laibabalsiu vedėju/a, užknisančia fotografe/u (lyčių lygybė!) ir kitokiais nenaudingo, rytinį galvos skausmą sukelsiančio pasilinksminimo būdais. Apskritai pati pasilinksminimo sąvoka Vertėjui kelia dievobaimingą šleikštulį, mat siekis pasilinksminti būdingas pasauliui nenaudingiems žmonėms, kurių labui verta įteisinti eutanaziją. Tiems, kur siekia paprastos žmogiškos laimės – taip pat, mat veltui naudoja darbščių ir ambicingų orą klimato kaitos ir taršos sąlygomis.
Jeigu, neduok die, jauno vaikino tėvai (ar bent jau tėvas, jei toks egzistuoja) yra paprastos laimės siekiančios biologinės šiukšlės, kurios nenori užkariauti bent jau savo profesinės nišos, tikriausiai potencialiam liurbiui bus išaiškinta labiausiai neigiamą poveikį turinti nesąmonė.
Apie seksą. Kad tik vaikinai dėl jo pamišę, o merginoms jo (beveik) nereikia, ir jos tuo užsiima nes nori tapti motinomis arba įtikti vaikinui, idant šis jų nepaliktų. Šia nesąmone vienu metu buvo įtikėjęs ir Vertėjas.
Šis mėšlas atsirado dviejų aplinkybių sankirtoje. Pirmoji – merginos subtilesnės, o jų patenkinimas reikalauja daugiau išprusimo ir pagarbos šiam subtilumui (Ovidijaus Meilės menas yra puiki knyga, šūdžiau!). Jų malonumas yra susijęs su emocijomis kur kas labiau, nei vaikinų, tačiau toksiniai vaikinų gimdytojai sugalvojo atmazą apie tariamą merginų aseksualumą, idant nereiktų su atžalomis bendrauti jautriomis temomis ar dėti pastangas, kad būsimos jų sūnų merginos jaustų daugiau malonumo. Iš čia kyla banalus vaikinų needukuotumas apie merginų anatomiją. Dar paprasčiau – nesupratimas, kas yra, kaip veikia ir kur randasi erogeninės zonos. Taip merginų pirmi kartai tampa traumuojančiomis patirtimis, panašesnėmis į išprievartavimus. Beje, būtent taip atskirą reikšmių lauką įgijo veiksmažodis „duoti“.
Pirmųjų santykių metu Vertėjas nuoširdžiai bandė pavergti merginos širdį. Tik mergina vis bandė leisti suprasti, kad stiprus pulsuojantis glėbys šaltam rugpjūčio nakties vėjui glostant iš po antklodės atsikišusias nugaras yra svarbesnis, nei amžinosios meilės įžadai ir seilėtos eilės – tuo metu Vertėjas dar nemokėjo Ovidijaus tekstais naudotis pagal paskirtį. Tuo metu liurbio sindromą išgyvenantis Vertėjas neturėjo, su kuo aptarti guvaus proto nujaučiamų savo paties asmenybės problemų. Nes vienintelis vyresniųjų aplinkos duodamas atsakymas buvo „palauk, viskas bus gerai“, arba „pasimelsk“, arba blogiausias iš visų – neskubėk, bus tų mergų.
Tai dažniausiai turėjo dvi baigtis – formalią beveik aviacinės kalbos formalumą atitinkančią formuluotę likim draugais, arba subtilias aplinkinių patyčias iš tyro steriliai amžinos meilės siekio.
Tačiau, dėkui Dievui ir Vertėjo alma mater dėstytojams, Vertėjui į rankas papuolė Meilės menas – veikalas, atitinkantis realybę labiau, nei atrodo. Vėliau – anatomijos atlasas, dar vėliau – sugebėjimas skaityti recenzuojamą atitinkamos medicinos srities literatūrą. O galiausiai – mergina, kuri (o vėliau – dar daug merginų) subtiliai pasuko Vertėją teisingu keliu, sugebėdama sudaryti įspūdį, kad šiuo keliu jis pasuko pats.
Pasiekus kompozicinę perėjimo į optimistinę įžanginio teksto dalį vietą norėtųsi parašyti ką nors apie pasaulio grožį ir amžiną gėrį, nugalėsiantį prieš mirusių ideologijų sukurtas vaikinų auklėjimo klaidas. Tačiau už Vertėjo lango pasigirdo spalio lietus. O vandens purslų ir vėjo atneštas prie lango prilipo jau gerokai papuvęs estetiškai šlykštus auksinio rudens lapas, padabintas neaiškios kilmės lervutėmis. Taip buvo pažymėta gašliausio ir beprasmiškiausio laiko – vasaros – pabaiga. Vertėją ir jo miestą apgaubusi rudens vakaro tamsa jau penktus Amorų vertimo metus laimina jausmą, kurį dažnas nuvertina – pyktį.
Nes kartais pyktis yra teisinga ir puikiai praktiškai pritaikoma emocija. Vieną kartą, dar prieš apsispręsdamas išversti visas Meilės elegijas Vertėjas nusprendė supykti – pasekmės stūkso prieš Skaitytojo akis. Pyktis dėl dvidešimties atsisakymų publikuoti Ovidijaus eiles nebuvo pirmas. Vienas reikšmingesnių vidinio, niekam nematomo pykčio, protrūkių buvo dėl pirmojo likim draugais. Šį pyktį Vertėjas atgaivindavo kaskart, kai reikėdavo įdėti eilinę pastangą gerai parašyti graikų kalbos kolį, bent nenuobodžiai (kokybei trūko objektyvios patirties) pasisakyti per konferenciją, ar pagiedoti solinę partiją. Pirmą kartą Vertėjas iš pykčio prakalbo lotyniškai – nes lotyniškai it gyva kalba kalbančios bendruomenės draugai tai padarė anksčiau ir su mažiau pastangų. Ir kaskart, spausdamas ne pačią mažiausią štangą Vertėjas supyksta ant viso durnumo, mėšlo ir srutų, kuriomis tiek dinozauriniai, tiek perdėm jaunatviški tėvai žaloja augančius žmones. Pykčio dėka Vertėjas neleido išsikeroti pirminiams depresijos simptomams koronapsichotinio laiko metu. O dar labiau supykęs ant būti paprastesniam vis patariančių šūdvabalio lervų Vertėjas karantino metu, pusiau legaliai, pakilo į orą ir įsimylėjo dangų.
Apipiltas benzinu žmogus dega itin ilgai ir skausmingai. Tačiau saulėlydžio link skriejančio automobilio, kuriame Tavo ranka guli ant Tavo merginos kelių (dėžė – automatinė!) taršiame kelių litrų variklyje taip pat dega benzinas – nejuokausime apie ideologiškai teisingus elektromobilius, mat bijome kaltinimų homofobija.
Todėl, gal laikas supykti ant savęs, šiuo pykčiu nugalint savo tingumą: užsispirti, ir, pabudinus vidinį dvasios buivolą, pakviesti patinkančią merginą kartu pasimokyti graikų, pažiūrėti filmo, pasivažinėti rudens lapų nuklotomis gatvėmis, ar… nueiti į žirgų lenktynes, kaip Ovidijaus herojus.
Šis tekstas buvo planuotas ankstyvą rudenį, ir turėjo būti skirtas į klasikinių studijų programą įstojusiems studentams. Tačiau, Vertėjui atsitiko galimybė siekti daktaro laipsnio, tad, nors publikuojamas vėliau, šis tekstas vis dar skirtas pradėjusiems Klasikines studijas.
Taip pat, kol bus pasiekta pilna karinė Ukrainos Respublikos pergalė prieš Rusijos Federaciją, visi įžanginiai III knygos tekstai baigsis formuluote „Gloria Ucrainae heroibusque ejus“.
Elegija žemiau ir keletas paaiškinimų – dar žemiau.
Gloria Ucrainae heroibusque ejus.
Man nerūpi tikrai kilmingus žirgus stebėti
Žirgą laimėti geidžiu kritusį Jos dėmesin.
Kalbą tavo išgirst atėjau, šalimais atsisėsti
Meilės, sukūrei kurią kad neišdrįstum pamiršt.
5 Tu varžybas stebi, aš Tave – taip džiaugiamės dviese,
Savo akis paganyt turim abudu, į ką.
Laimė telydi Tave, žirgvaldy, kurį ji pasirinko,
Tavąjį dėmesį jam, reiškias, pavyko pasiekt.
Džiugintų šitai mane – vadeliočiau, padrąsinęs sielą
10 Žirgą, netekę kuriam aptvaro aukšto regėt.
Teksią įtempt vadeles, nepamiršti nugarą plakti
Ir vidiniu lanku metą apjuosti siaurai.
Lėkdamas jeigu sapčia pasigaučiau tavąjį žvilgsnį
Vadžios paliktų rankas, ir sulėtėčiau staiga.
15 Varžės Pelopas bemaž, išplėšęs pergalę Pisoj,
Hipodamėjos akis žvelgia laimėjęs nūnai.
Pergalė jo pasiekta palankumo savosios merginos:
Mus priversiąs laimėt mūsų gerumas ponių.
Veltui traukiesi kodėl? Tesujungia mus vietos žymėtos,
20 Cirke tvarka patogi, skaičiai kai žymi vietas.
Tu, kur esi dešinėj, pagailėki mano merginos,
Šonas tavasis, deja, verčia ją skausmą pajaust.
Blauzdą sutrauki, kuris už mūsų sėdi ir spoksai,
Mūsų, jei gėdos gali, keliais savaisiais nespausk.
25 Tavo paleistas per daug apsiaustas žemę palietęs,
Klostes surinki, nes teks pirštais pakelti manais.
Rūbai pavydūs tavi – jie blauzdą nuostabią pridengia,
Vis grožiuosi labiau – rūbai pavydūs tavi.
Meilanionas blauzdas tokias Atalantės bėgikės
30 Geidė rankom savom būti suėmęs abiem.
Piešia ginkluotas blauzdas Dianos, sekiojančios žvėris.
Lenkia šiuos žvėris jinai, bet žvėriškesnė pati.
Jų nemačiau, o degu; kas būtų, jei būčiau pamatęs?
Tarsi į laužą liepsnas piltum, o jūron vandens.
35 Įtariu, jų ir kitas regėti man būtų patikę,
Liko kūnai kurių slėptis drabužiuos plonuos.
Nori tuo tarpu sukelt gal švelnų lengvutį vėjelį?
Juos sukeltų ranka, judinant ja lenteles.
Karštį sukėlė stipriau ar deganti siela, ar oras?
40 Svilina širdį jausmai, moteris kelia kuriuos.
Kalbant rūbai tavi pasidengiabaltutėm dulkelėm.
Dulkės, jums ne vieta baltus bjaurot drabužius.
Eisena štai ištaigi! Pagerbkite šūksniais ir sielom!
Laikas paskleist plojimus – eisena štai ištaigi!
45 Eiseną veda sparnus Viktorija oriai išskleidus.
Deive, suteiki prašau pergalę meilės kare!
Plokit Neptūnui, kurie vandenim pernelyg įtikėję,
Jūra tikėti ne man, Žemė priglaudus mane.
Plokite Marsui, kariai! O aš negarbinsiu ginklų.
50 Džiugins taikos vidury meilė, sutikęs kurią.
Foibui augūrai dėkos, o Foibas medžiotojus laimins.
Ranką, Minerva, ištiesk savo meistrams amatų.
Lenkitės greit, žemdirbiai, Cererai ir Bakchui švelniąjam!
Raitelius Kastoras gins, kumščiai – Poliukso valdžioj.
55 Mes Venerai meiliai, ir sūnui, lanku apginkluotam,
Plojame! Deive, prašau, kūrinius laimink manus!
Mintį poniai naujai suteiki, kad leistų pamilti,
Ženklą deivė tuojau pasiuntė mostu galvos.
Tu, mylimoji, žadėk, kas buvo Veneros žadėta;
60 Gal Venera nesupyks – deivė svarbesnė esi.
Eisenai žengiant dievų ir liudijant šitokiai miniai
Tau prisiekiu – nuo šiol liksi manąja ponia.
Kojas tavąsias matau nukarusias – jas pasiremki
Į tvorelę, galbūt jausiesi taip patogiau.
65 Pretorius cirke tuščiam paleidžia didžiąsias žaidynes,
Ir keturkinkės žirgų aptvarus skuba palikt.
Norai matyti tavi – laimės, kurio pergalės trokšti,
Norus tavuosius žirgai patys pajunta – matau.
Gaila, plačiai pernelyg apvažiavo metą vežimas,
70 Ką, nevalyvas, darai? Kitas apsuko siauriau!
Ką, vargšeli, darai? Merginos pamesi malonę.
Tinkamai tavo kairė turi įtempt vadeles!
Tinginiui duodam viltis – atšaukti skubėkit, kviritai,
Duokite ženklus greičiau togas aukštai mesdami!
75 Atšaukė; togos kraštu nenoriu tau plaukus suvelti,
Tad po manosios kraštu togos gali pasislėpt.
Vėl atviri aptvarai, jų vartų atvirtos staktos,
Ir margaspalvė banda veržiasi laisvėn žirgų.
Bent lauke nugalėk! Patenkink geidžiančios norus!
80 Mano ir mano ponios norai taip bus pasiekti.
Įgeidžiai mano ponios išsipildo – pranoksta manuosius,
Tenka jai palmės šaką, manąją – teksią pasiekt.
Nusišypsojus tuomet akimis kažką pakuždėjo,
Šito užtenka, kitoj vietoj kas liko, suteik.
Keletas paaiškinimų (ne komentaras)
1 eilutė. Meta – nedidelis, dažniausiai iš Egipto parsivežtas obeliskas, naudotas pažymėti vietą, kurioje raiteliai ir vadeliotajai varžybų metu turi apsisukti kuo mažesniu spinduliu, tačiau neliečiant metos.
15-16 eilutės. Pelopas. Dėl Hipodamėjos rankos varžėsi žirgų lenktynėse Pisos mieste.
29 eilutė. Medžioklės metu Meilanionui teko pasivyti savo dar tuo metu būsimą sutuoktinę – įžymią bėgikę.
31-32 eilutės. Artemidė (Diana) pasižymėjo kaip savo bėgimo greičiu gebanti pasivyti laukinius žvėris.
45 eilutė. Viktorija – graikų pergalės deivės Nikės romėniškas atitikmuo.
51-54 eilutės. Foibas – Apolonas. Minerva – Atėnė. Cerera – Demetra. Bakchas – Dionisas. Kastoras ir Polideukas (Poliuksas) – keliautojų ir jūreivių globėjai, o Polideukas (Poliuksas) pasižymėjo kaip geras kovotojas kumščiais (kumštynininkas?). Šiose eilutėse Ovidijaus herojus bando atriboti Venerą ir Kupidoną – dievybes, kurioms Ovidijus dedikuoja savo meilės eiles nuo dievybių, šlovinamų kitų poetų.
55 eilutė. Čia ir toliau figūruoja Venera – deivė, kuriai dedikuotos Ovidijaus herojaus eilės.
[įrašo pabaiga]
Published by