Įžanginis vaibas.
Vieną gražią dieną, lauko kavinėje, Ovidijaus elegijos švarraštį baigęs rengti Vertėjas prisėdo išversti dar šiek tiek Ovidijaus. Savo mieste, kuriame nekenčia Soboro ir dievina Prisikėlimo bažnyčią, kurios papėdėje – musolinišką Amžinojo miesto kvartalą primenanti aikštė. Pilna modernumo, tačiau savo nebyliu baltumu sauganti paslaptingą, beveik neiššifruojamą, Kauno miesto laikyseną. Laikyseną, sugebančią ignoruoti klegančias supermamytes su dar labiau klegančiais jų gemalais, kuriems miestas sako: nemėgstu Jūsų, bet leisiu čia pabūti.
Miestas sugebėjo nepasiduoti Viruso diktatūrai. O Vertėjui pavarčius archyvų lapus paaiškėjo, kad beveik nepasidavė ir raudonajai. Tačiau prieš netvarkingą gemalėlius vežančių vežimėlių parkavimą jis bejėgis. Gemalėlius, kurie praėjus dviem dešimtmečiams aiškins Vertėjui, kaip jis privalo gerbti jų seksualumą, nuostabumą, minties pilnatvę ir negebėjimą reikiamoje vietoje padėti kablelį tarp dviejų angliškų žodžių lotyniškame tekste.
Dvi mamytės su vos užmigdytais vaikais prisėda prie kaimyninio staliuko, kur tuojau pat sunaikina orią Kauno tylą tuo, kaip jų vyrai išėjo pas jaunesnes ir labiau pasportavusias. Pertraukė Kauną dejonėmis, kaip sunku išlaikyti nelygioje laisvos moters ir suprematisto vyro kovoje „laimėtą“ vaiką. Nes teisiškai atimti iš vyro vaikus kainavo aukštesniosios vidurinės klasės gyvenimą prilygstančias santaupas.
Nesvarbu, kad minėtos dvi moteriškos lyties homo (non) sapiens individės bent dešimtmetį aiškino savo vyrams ko yra vertos. Aiškino, kad geresnių neras. Aiškino, kad be jų šitie žlugs.
Vyrai buvo kantrūs – šypsojosi, apkabindavo savo Moteris, nuolat padėdavo joms klestėti ir būti savarankiškomis bei darė viską, kad šios nesėdėtų virtuvėje, bet puoselėtų pasaulį nuostabiais dalykais. Kadangi buvo tradicinio toksinio auklėjimo, mylėjo savo moteris ir dėkojo Aukščiausiajam už tai, kad šių dėka pratęsė savo giminę. Turėjo vertės, meilės, pinigų, pasiaukojimo, kantrybės, potencijos bei raumenų. Ir begalę pagarbos. Matė, kad ne viskas gerai, tačiau moralinė fizinio raumens projekcija reikalavo gerbti Jas net tada, kai šios norėdavo nusipirkti alpaką ir auginti ją prie kotedžiuko esančiame rūtų darželyje.
Į Lietuvą atėjo Virusas. Vyrai nebijojo. O nosį bei burną dengiančių įklotų fone įsigalėjo Konstantinopolio Chartijos idėja.
Ši Chartija paprotino mūsų hipotetinių vyrų Moteris. Kad pačios gali pasirūpinti dešimties metų senumo Porsche Cayenne išlaikymu. Pačios geba išauklėti lyčiai neutralius vaikus, kurie netoleruos racionaliam žmogui juoką keliančių demonų. Kad kyšantis iš maudymkės lašiakas išlaisvina nuo tradicinio seksualumo gniaužtų. Ir kad vyrus reikia palikti, nes pats prigimtinis vyriškumas žeidžia jų vidines visatas bei naikina minčių pilnatvę. Taip atsirado dvi apgailėtinos pasaulio nekenčiančios „nepriklausomos“ supermamytės, vien savo aura dergiančios nebylų vakarėjančio Vertėjo miesto sakralumą. Taip atsirado XXL dydžio abortų šalininkės vienaragio spalvų plaukais bei kamufliažą imituojančiais drabužiais. Taip atsirado būdas jas baidyti – imituoti čiaudėjimo garsus, nusiėmus antsnukį.
Jos nėra dėl to kaltos. Jos jau suprato, kad su lašiaku, Konstantinopolio Chartijos tiesomis, bei pora gemalų sunku gyventi upper middle class gyvenimą teisininko išrašytos sąskaitos akivaizdoje. Juk naujam kotedžiukui, naujos liberaliąją mintį skatinančios metodikos vaikų darželiui bei visureigio kurui reikia finansinės nepriklausomybės, kurią galima prisiteisti iš Vyrų. Juk jie visada gali uždirbti daugiau, ir, kas nuostabiausia, jei jie prasitars apie savo pajamas, juos iškart galima bus apkaltinti seksizmu ir prisiteisti dar. O kas liks – išdalinti VšĮ Vienaragio prieglaudėlė.
Tačiau kodėl hipotetiniai įžanginio teksto Vyrai nusprendė netęsti savo vaidmens šio teksto mamyčių emancipacijos procese?
(Ne)protingasis žmogus linkęs prisigalvoti. Ir jei biologiniai mūsų rūšies mechanizmai neapsaugotų mūsų nuo šio prisigalvojimo, mūsų Vyrai liktų vieniši. Nusprendę kultūringai pasėdėti bare, gaudė itin plačios amžiaus grupės merginų bei moterų žvilgsnius ir šypsenas. Ir suprato, kad savo buvusioms gražuolėms, o nūnai – gerokai šluotos pilotavimui per sunkioms raganoms neatiduos savo vaikų. Ir susiras savo karalienes. Laisvas, emancipuotas, uždirbančias, tačiau savo charizma ir švelnumu viename žvilgsnyje puošiančias pakrikusį pasaulį.
Šį tekstą lydinti elegija (prasideda optimistinė Viruso diktatūros tekstams būdinga dalis) – apie tai, kaip tarnauti arba netarnauti savo valdovei, kurią karūnuoja Tavo, Skaitytojau, meilė. Juk turi pasirinkimą: būti pagarbiu tarnu, užuovėja, apsauga, prieglobsčiu, ramsčiu ar net ramentu, arba sušiktu, niekam nereikalingu, bet oh so social responsible tolerastišku liurbiu. Tad tarp šios pastraipos ir elegijos teksto – keletas patarimų, kaip užbaigti net dvi pasaulio psichozes – Baimės ir Lygybės.
Žmogų galima ištrinti iš socialinių platformų ir liepti užtilti. Tačiau, net nucancellinus už baltų meškučių diskriminaciją tolimoje šiaurėje ar neigiant, kad lavoninės darbuotojai kasdien mato tik dviejų pavidalų lytinius organus, niekas neištrins asmenybės. Niekas nenuskaptuos veido, neišdurs degančių akių, neužblokuos laikysenos, ir nenufotoshopins raumenų, nes vyriškumas yra atsparus nucancellinimui. Net kai lyrinis elegijos herojus sutinka pabūti tarnu.
Tad štai keletas tiesų, idant pasaulis nenugarmėtų į Lygybės psichozę. Kita, Baimės psichozė dėl nelabai pavojingo Viruso parodė, kad didžiausios rizikos akivaizdoje lieka tie, kurių platūs pečiai neleidžia bijoti. Tad, mieli Vyrai, Ovidijaus Vertėjas, o tarp eilučių – ir jo eilių herojus, šiandien kalba Sau ir Jums.
Pirma. Nereikia burnoti, piktintis, laidyti visiems žinomus juokelius apie vištų patinus – sovietiniam kalėjimo žargonui jau trys dešimtmečiai kaip laikas išnykti, o juokeliai apie žiedinį raumenį tiesiog nusibodo. Tvirta ir rami stojkė bei keletas svarių žodžių yra geriau už burnojimą. Tvarkinga lietuvių kalba. Su tiek anglicizmų, kiek būtina stiliui palaikyti (geriau – lotynizmų). Su keletu keiksmažodžių laiku ir vietoje (dauguma jų vis tiek yra baltų kilmės). Užtikrintas ir nebyliai agresyvus elgesys atbaidys rėkiančias laumės juostas, rožinius žaibus ir, svarbiausia, prisidės prie tikro, o ne terminų naikinimu paremto, Lietuvos Respublikos piliečių lygiateisiškumo.
Antra. Nebijok Viruso. Virusai ateina ir išeina. Sveikam organizmui savaitė be uoslės tetampa proga namuose išsivalyti pelėsius specifinį kvapą turinčiomis priemonėmis.
Trečia. Idant nebijotum Viruso, rūpinkis savo kūnu. Esminis kriterijus – pečiai platesni už lašeką. Kaip to sieksi – mažinsi lašeką, didinsi pečius, ar viską darysi kartu – Tavo reikalas.
Ketvirta. Prižiūrėk savo drabužius. Super slim fit unisexas yra neginčijamas blogis, per ilgai išliekantis madingu. Jokių disproporcinių z kartos drabužių. Nešiok laikrodžius – turi matytis jų kaina, ir, suprantama, jokio unisexo – arba brutaliai ir brangiai, arba visiška klasika – tradiciškai ir dar brangiau. Mažas priedas – dažniau pasirišk kaklaraištį ir išmok lygintis akinančio baltumo marškinius.
Penkta. Maži ekologiški (dažnai – elektriniai) automobiliai galimai geba išsaugoti psichinę Aspergerio sindromu sergančių mergaičių sveikatą. Bet jie naikina vieną iš didžiųjų žmonijos laimėjimų – būti galingo, pavojingo ir reikalaujančio atsakomybės mechanizmo dalimi. Kai kiekviena garsiakalbio skylė šį ekofašistinį nukrypimą tapatina su ateitimi, šiai ateičiai nesunku pasipriešinti. Viskas, ko reikia – nusipirkti keleto litrų variklį turinčią transporto priemonę, o jei jai taikomi aukštesni mokesčiai – daugiau uždirbti. Pirkime didelius ir patogius naftos produktais varomus automobilius, ir visokių atsitiktinai keturis ratus turinčių nesusipratimų bus parduodama mažiau.
Šešta. Pagrindinė aukščiau išdėstytų pastraipų žinutė – būk savimi. Neleisk cancellintojams tavęs įbauginti, ir jie greitai pasiduos. Tau nebūtina lįsti į svetimą gyvenimą diktuojant liurbiui kaip gyventi. Liurbis neklausys, o per ilgai žiūrėdamas į liurbį pats suliurbėsi. Liurbiai nieko negali padaryti su nuoširdžiai neklausančiais.
Septinta. Mylėk Moteris. Leisk joms būti princesėmis ir karalienėmis. Kai Jai bloga – apgaubk rūpesčiu. Kai Ji pikta – apgaubk stipriau ir sušnabždėk į Jos mažą ausytę kažką jaudinančiai mielo. Visada gerbk. Versk ją tobulėti – tau nereikia eilinės gerus cėpakus gaminančios supermamkės. Cepakai gamina lašeką, tad geriau turėk kiekvieną dieną iššūkius priimančią užuovėją, kuri padarys tokiais jūsų vaikus. Jei tai dukra – pačia švelniausia ir tvirčiausia kovotoja, jei sūnus – mylinčiu betono luitu. Rūpinkitės lovos malonumais – net jeigu kartais tektų paskaityti rimtos medicininės literatūros apie malonumo siekimą – teorinis pagrindas ir praktiniai įgūdžiai geba apsaugoti Jus nuo labai nuobodaus karto per savaitę.
Mylėdamas savo Moterį, Skaitytojau, niekada neatsiliepk apie ją taip, kaip šiame tekste apie kai kurias iš jų atsiliepė Vertėjas.
O jeigu jauti, kad tavo raumenimis, pasiekimais, pinigais ir palikuonimis manipuliuoja – gal tikrai verta pagalvoti apie labiau išsilavinusią, švytinčią didesniu energijos kiekiu, ir… pasportavusią? Galvok neskubėdamas ir sąmoningai.
Tekste tyčia buvo ignoruojamos mažumos. Jos Vertėjui tiesiog neįdomios.
Elegija – žemiau. Keletas paaiškinimų – dar žemiau.
Jei atsirastų kuris, kam gėda merginai tarnauti,
Teistų gėdingai mane patį teisėjas toksai.
Tektų nors garbę prarast, sudegink švelniau, savininke
Pafo, Kiteros salų, stumdomų jūros vandens.
5 Troškęs būčiau švelnios ponios grobiu pasiversti,
Jeigu nebūčiau grobiu savo dailumo ponios.
Grožis užgožia jausmus! Grožiu mane puola Korina,
Vargšas! Korina kodėl savo išmano ginklus?
Kaupias puikybė veide į veidrodžio žiūrint paviršių –
10 Kol pasipuošti nespės – vengia regėti save.
Ne! Jei valdžią suteikt ir sielą geba šis veidas –
Įgimtas vaizdas tegul mano pavergia akis!
Bet iš aukštai žvelgdama mane prisiartint turėtum,
Leistina juk menkesniems būti didingų šalia.
15 Nimfa Kalipsė kadais – kaip kalbama – geidė mirtingo –
Vyrą sulaikius, kai šis bandė paneigti jausmus.
Tikima, gulės kartu Nereidė ir Ftijo valdovas,
Guoly Egeriją kai glaudė teisusis Numà.
Mena – kadais Venera pačiam Vulkanui priklausė,
20 Nūn šlūbuoja jisai koja gėdingai viena.
Skiria mūsų eiles jų ilgis – trumpesnės eilutės,
Tinkamai lydi eiles, skirtas herojams giedot.
Šviesa manoji, mane priimk, nežiūrėdama luomo,
Guolio derės vidury įsakams tavo paklust.
25 Tau nebebūsiu kaltė, nereiks per atstumą mums džiaugtis,
Aistrą nuneigti tikrai mums nebeteksią čionai.
Vietoje turtų turiu daugybę laimingų eilučių,
Nori merginų pulkai mano garsėti dėka.
Aš pažinojęs esu Korinà pasiskelbusią vieną,
30 Ko tik nebandė aukot, ja kad galėtų patapt.
Niekad krantui neteks sutikti šalto Euroto,
Pado krantą, kuris tuopomis savo garsus.
Nieko, išskyrus Tave negiedos mūsiškės knygelės,
Lemta vienintelei Tau peno suteikti eilėms.
Keletas paaiškinimų (ne komentaras).
4 eilutė. Pafas ir Kitera – Veneros (Afroditės), t.y. meilės deivės kulto vietos.
15-16 eilutė. Kalipsė (kitose vertimo tradicijose – Kalipso). Pamačiusi raumeningą bei ilgoje kelionėje dailiai apžėlusį Odisėją, atplaukiantį ant laivo šukės, susilydė. Susilydymas ir Odisėjo „tremtis“ truko septynerius metus.
17 eilutė. Nerėidė ir Ftijo valdovas (Ftijas – tai miestas) – tai Tetidė ir Pelėjas, dėl Tetidės meilės nemažai pakovojęs.
18 eilutė. Numa (Romos karalius Numa Pompilijus) ir Egerija. Egerija – nimfa, kuri už Numos suteiktus malonumus apmokė kurti teisingus įstatymus.
19 eilutė. Vulkanas (Hefaistas) – Olimpo kalvis, pagavęs Venerą – teisėtą sutuoktinę – santykiaujant su Marsu (Arėju): taip atsirado Erotas, Amoras, Kupidonas, ir baroko stiliaus angeliukai Vilniaus bažnyčiose.
20 eilutė. Vulkanas (Hefaistas) šlubuoja, nes vieno konflikto tarp Olimpo gyventojų metu buvo numestas iš kelių kilometrų aukščio į Lemno salą.
21 eilutė. Trumpesnė eilutė – šiame metre tai kas antra eilutė, kuri yra viena pėda trumpesnė už kas pirmą. Toks metras vadinamas eleginiu distichu, ir juo rašoma meilės poezija.
22 eilutė. „Pilnas“ hegzametras, kurio eilučių ilgis vienodas, naudoti Iliadai, Odisėjai, ir Donelaičio Metams.
31-32 eilutės. Eurotas ir Padas – dvi upės, kurios niekada negali susikirsti, kadangi viena randasi Apeninų, kita – Balkanų pusiasalyje.
[įrašo pabaiga]
Published by