Prisimink, kaip pasidalinęs savo svajonėmis ir geismais apie kaimyno sesę Marytę su artimu kiemo bičiuliu nustebdavai sužinojęs, kad tai tik eilinis žingsnelis (tai buvo pati brendimo pradžia), tuo metu tik nusakantis tavo kelią link lemtingojo tavo ir Jos akių dialogo prieš nužengiant marmurines Veneros ir Marso tikrovės grindis, apklotas saulėlydžio saulės ir jūsų drabužių.
Laikydamas beveik surūkytą nuorūką rankose, sėdėdamas ant nebaigto statyti pastato stogo iš dvylikos aukštų betono luite gyvenančio muštynių draugo tu sužinai, kad tu ne vienintelis, kuris eidamas ryte į dušą su sveiko vyro požymiais pižamos kontūruose esi verčiamas atlikti išpažintį. O paskui, kosėdamas nuo pirmųjų degtinės gurkšnių pakampėse sužinai, kad jūsų visų išpažintys vienodos. Taip syndromum hominis postsovietici priespaudoje gimsta bjauriausias antrojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio močiučių indėlis į kultūrinį ankstyvosios nepriklausomybės seksualinį žalojimą: neva merginos neturi teisės to norėti.
Visgi jos buvo protingesnės – klausyklų grotelėms perduodavo tik vieną kitą atsitiktinį rajono kalbos elementą. Jų libido buvo vieša paslaptis, juk geisti a priori nepadoru. Tai suprato kiemo autoritetas Pranas, su kuriuo gal ir ne visos norėjo, bet sakė, kad nori. Nes turi nūnai nykstančią, labai naudingą autoriteto rūšį – jo bijo, jį gerbia, jis išmano Meilės meną.
Pranas buvo tipinis marozas. Bet kurdamas versliuką vokiečiuose, grįždamas su traliuku automobilių ir dar kai ko jų padangose kaskart įrodydavo, jog kai kuo jis nesiskiria nuo Ovidijaus herojaus: jo fizinė ištvermė leido daryti su merginomis tai, ko jos itin norėjo ir taip, kaip jos norėjo. Jis tenkino jas taip, kaip vardan klimato kaitos apsižliumbusiam pasaulinio gerovės kariui tiesiog pritrūktų smarvės. Juk kūno reljefas diskriminuoja viršsvorį, vyriškų hormonų, iniciatyvos, ambicijų ir siekių trūkumą, maskuojamą tariamai išgelbėta tariamai baltos meškutės tariama gyvybe.
Per dvidešimt metų visam tuzinui laisvę atgavusių valstybių neatpažįstamai pasikeitus, žmogaus esmė nepakito. Šių dienų kiemo autoritetas Pranas kurtų startup‘ą, o jo bebaimis būdas trauktų merginas ir moteris, nes toks pasaulis: radęs tvirtą vietą po saule visada bus seksualiai patrauklesnis. Mes lygiai taip pat norime, geidžiame, ir fantazuojame. Ir puoselėjame savo siekius ir ambicijas dėl paprastos priežasties – tapti kokybiškais partneriais.
Kiemo autoritetui Pranui sekėsi, nes nekvestionuodamas situacijos, jis akimirksniu viską tiksliai pamatavęs nebijo duoti į galvą (pavyzdys tipologinis). Ir daro viską, kad Marytė iš gretimo kiemo niekada nepamištų Venerai atsidavusio Marso garbintojo (tikriausiai Marsas ir Venera galėtų reprezentuoti 90-uosius Lietuvoje). Kažkodėl tai gebančius žmones retai kaltina nelygybėmis, diskriminacijomis, socialine neatsakomybe ar kitomis prigimtinius žmogaus siekius ignoruojančiomis problemomis.
Nesvarbu, kokia ideologija vyrauja, bet homo sapiens dažnai pamiršta, kas tikra, o kas išgalvota – taip atsiranda menamas pasaulio keitimo jausmas užsiklijavus eilinį šūdą ant socialinių tinklų profilio nuotraukos, e. g. „palaikau tik laimingų ir ekologiškai užaugintų sliekų naudojimą žvejybai, gaudant tik laimingai išaugintas žuvis“. Praeitos elegijos įžanginiame tekste jau rašėme apie žmones, gebančius visiems knisti protą Viruso akivaizdoje, užuot pasirūpinus iš tikrųjų rizikos grupėje esančiais vyresnio amžiaus artimaisiais.
Kai išbandomas sveikas protas, verta prisiminti: atgavę nepriklausomybę prie civilizuoto pasaulio prisijungėme tuomet, kai sunaikinome sveiką seksualumą žalojančius mitus.
Tavo pasirinkimas. Slapstytis postinant ką nors apie vienybę, saugumą, ar atskirti, ką galiausiai atsiminsime kaip nejuokingų memų klodus.
O jeigu nepatingėsi prižiūrėti savo kūną, ką elegijoje rekomenduoja Ovidijaus herojus – gali įsimylėti dvi. Tik pasistenk, kad abi būtų patenkintos. Tebūnie tai būna Tavo iš naktinio miesto gniaužtų išplėštas apdovanojimas už teisingą gyvenimą, atkaklų darbą ir teisingus siekius.
Naudodamasis elegijos turiniu Vertėjas norėjo šį tekstą bei išverstą elegiją publikuoti tą dieną, kai Lietuvoje atsidarė sporto klubai – elegijoje ne kartą minima kūno galia, reikalinga nemirti meilės žaidimų metu. Tekstas rašėsi sunkiai, bet paskutinis jo taškas dedamas dar vieną psichozės pabaigai reikšmingą dieną: virš pievutės Kauno centre, kurioje atsisėdęs Vertėjas rašo šį tekstą praskrido keli lėktuvai. Tą dieną kelionėms atsidarė visas sąrašas šalių – pasaulis vėl pradėjo suktis it kurį laiką garaže stovėjusio kibiro vidaus degimo variklis, kuriame Lietuva – mažutis krumpliaratis visą planetą jungiančiame amžinajame variklyje. Vertėjas prisiminė savo pirmąjį skrydį lėktuvu. Pačiu gražiausiu laiku – pakilus apie 20 val. ir skrendant į pietvakarius visas tris skrydžio valandas lange siautėjo nesibaigiantis saulėlydis. Vertėjui patiko galvoti, kaip po rusvai nušviestų debesų šydu žmonės stovi kamščiuose, ruošiasi rytojaus darbams, laukia prie raudono šviesoforo signalo, mokosi rytojaus atsiskaitymui, degalinėje laukia, kol prisipils pilnas bakas degalų, vėliau eina į parduotuves, pasigamina vakarienes, žiūri serialus ar kokybiškai pasimylėję rūko daugiaaukščių balkonuose.
Skrydis atgal buvo nepadoriai anksti. Paprastai tokiu metu po audringos nakties ryte skalbimo mašinai aukojami Selėnės šviesą matę patalai, geriami patys skaniausi pasaulyje du kavos puodeliai ir surūkoma Vakarų kultūroje labiausiai šlovinama cigaretė. Vertėjo mintis ir įspūdžius papildė orlaivio kapitonas, pasakojantis, kaip išlindus iš debesų surasti Suvalkus, Marijampolę, Kazlų Rūdą, Kauną, Kaišiadoris, Elektrėnus ir Vievį (viskas praskrendama per ketvirtį valandos). Ir dar pasakė kad toje neapšviestoje dėmėje prie pat nusileidimo tako gyvena tautinės mažumos bei galima nusipirkti viską, ko legaliai nenusipirksi (tuomet žmonių visiškai netrigerino realybę atspindintis faktas).
Prisimindamas šią akimirką, karantino pasekmių atsikratantis Vertėjas primena – pasaulio sustabdyti neįmanoma. Kai tu glostai šilko švelnumo odą kažkur skrenda lėktuvai, juos vejasi traukiniai (Lietuvoje in progress), kamščiuose baltas meškutes, banginius ir šermuonėlius miškuose nuodija automobiliai, o daugybė pasaulio žmonių įgalina pasaulio sukimąsi duodami sutikimą Veneros pašlovinimui. Nebijodami trumpam pabūti kiemo autoritetais Pranais, o teisingu atveju – būnant Pranu visose situacijose – mylintis, augant, kovojant.
2020 metų birželio 1 dieną buvo paskelbtos valstybės, iš kurių parskrendant nereikalinga 14 dienų izoliacija. Šis elegijos vertimas ir įžanginis tekstas skirti šiai dienai, kurią Kaune nenustatyta nei vieno Viruso atvejo.
Elegija žemiau. Joje Ovidijus kreipiasi į savo draugą Graikiną. Taip, kaip ir įžanginio teksto herojus pirmojoje pastraipoje.
Tiksliai, Graikinai, menu, kaip neigdavai teiginius mano,
Dvi kad vienu metu geba mylėti kuris.
Tavo prigautas esu, nugalėtas vargšelis beginklis,
Štai! Abi merginas myliu gėdingai sykiu.
5 Dailios viena ir kita, vienodai įgudusios puoštis,
Net abejoju, kuri meną šį valdo geriau.
Tai dailesnė viena, tai kita dailesnė atrodo,
Štai pirmoji akin krinta, ją keičia kita.
Jūroj lyg vėjų kovos išblaškyta valtelė, klajoju,
10 Plėšo mane į šalis meilės viena ir kita.
Kam, Ericina, mane kankini per dvigubą kančią?
Negi merginos vienos mano kančioms per mažai?
Lapų medžiams daugiau ar žvaigždžių pridėti į dangų?
Jūrai pripilti vandens nėra kvailoka daugiau?
15 Šitaip gyventi geriau nei meile visai nesimėgaut –
Rūsčiai be jos nugyvent savo tik priešams linkiu!
Priešams maniesiems tegul ateina vienišas guolis,
Tingiai voliotis linkiu lovos plačios vidury!
Meilė nuožmioji geriau tenutraukia tingųjį miega,
20 Spausti savu sunkumu lovą ne vienas geidžiu.
Draugė norus manus išsklaidys nepaisant draudimų
Jeigu pakaktų – viena, jei nepakaktų – abi.
Aš atlaikysiu – pilna jėgų – nors laibos galūnės,
Kūne nedaug apimčių, galios pakanka užtat.
25 Jėgą maitint raumenų ir geismas padėsiąs manasis,
Niekad merginos nuvilt meilėj neteko jokios.
Nuolat laiką naktų eikvodavau meilės žaidimams,
Rytą galingas jaučiaus – kūnui netruko jėgų.
Dvikovoj meilės lygioj laimingi abu pralaimėję,
30 Meilės tegul kovoje lemtį dievai dovanos!
Kario krūtinė tegul atsukta į priešiškas ietis –
Savo uždirbsiąs krauju amžiną šlovę jisai!
Turtų tesiekia godus, o pavargęs jūrą vagoti
Skęstančiam savo laive vandenį ryja tegul!
35 Galo tokio geidžiu – nuvargti žaidimuos Veneros,
Šitaip numirti tikrai atlygis man padorus.
Laidojant kūną kuris ašarojantis šitaip tesako:
„Tavo garbinga mirtis keliui gyvybės prilygs!“.
[įrašo pabaiga]
Published by