(off-topic. turinys eksperimentinis)
(vertėjas pasižada nė vienos Ovidijaus Elegijų eilutės neversti už Kauno miesto ribų)
Šešis metus praleidęs Lietuvos Respublikos sostinėje vertėjas grįžo į gimtąjį miestą. Ar jį užvaldė sostinė, kaip ir kitus jaunus studenčiokus? Tikriausiai. Juk Vilniaus miesto jaunuomenės dvasingumas, senamiestyje besišlaistantys apsvaigę poetai (ir vertėjai), pilni barai, kur prisigėrus galima netik sumažinti sugėrovo dantų skaičių, bet ir protingai pakalbėti apie Kantą ar Platoną su Aristoteliu, užburia jauną sielą ir leidžia jam pasijausti išsilavinusiu bei linksmintis mokančiu žmogumi. Panevėžys ir Šiauliai tokios galimybės intelektualiai apsisvaiginti, deja, nenumato. Mitologinėje plotmėje to nenumato ir Kaunas. Tačiau prie mylimo ir Ovidijaus eilių verto miesto mes, mielasis skaitytojau, dar grįšime.Vertėtų pridurti, kad Vilnius turi labai svarbią laisvam mastymui būdingą detalę. Centrinės jo dalies gatvių raizginys yra toks painus ir nelogiškas, kad darbo dienos pradžioje ir pabaigoje jame neįmanoma vairuoti nuosavą transporto priemonę. Taip pat Vilniuje stebėtinai puikiai funkcionuoja viešasis transportas, tad, tiesą sakant, vairuoti šiame mieste nėra būtina, nebent savaitgalių ir šventinių dienų rytais ir vakarais. Ši sąlyga taip pat numato intelektualių jaunų žmonių, saugančių gamtą bei gyvenančių socialiai atsakingai, skaičiaus augimą, o šis skaičiaus augimas dar jaunesniam, tik atvykusiam jaunam žmogui atrodo patrauklus, modernus, ir visaip kitaip good. Jeigu tas viešasis transportas (įskaitant dviračių nuomą) taip gerai nefunkcionuotų, šis plitimas nebūtų toks greitas. Pasiūla išugdė paklausą, viskas neproporcingai greitai žalėja, Vilnius veža, dėl sugedusių netobulų elektros variklių neatvažiuoja taksi, visur vėluojama ir kitos pažangiosios pasaulio dalies didmiesčio problemos. O tuo metu kažkas kilnodamas kraftinio riboto leidimo alaus bokalą bando savo intelektualiomis šnekomis užburti tokios pat intelektualios merginos širdį. Vyksta gyvenimo permastymas, girtėjimas, galiausiai, kai ebrietas alcoholica pasiekia #asvaldauvisapasauli stadiją, apsikeičiama telefono numeriais, ir viskas baigiasi važiavimu namo, pasinaudojant hibridiniu taksi automobiliu arba dviračiu (juk žalia ir socialiai atsakinga).
Vertėjas taip pat ragavo šį Vilnių. Ir, nors aukščiau išdėstytų pastraipų tonas buvo kiek pašaipus, šį Vilnių pamėgo. Pamėgo nuolatinius pasivaikščiojimus nuo Karaliaus Mindaugo tilto iki Aušros vartų itin dvasingais rytais, kartais su saule, o kartais dar iki jos. Vertėjas pamėgo girdėti bent penkias skirtingas užsienio kalbas gatvėse, ir lengvai apsvaigęs skaičiuoti grindinio plyteles einant transporto stotelės link lygiai taip pat, kaip ir ženklą „Vilniaus miestas“, kuriuo baigiasi magistralinis kelias A1, kuris yra Europos maršruto Klaipėda-Aleksandropolis (E85) dalis. O ir Vilniaus universitetas, apkabintas sniego ir gatvės apšvietimo prikausto ir nepaleidžia. Tokių dalykų Lietuvos Respublikos sostinė turi tūkstančius. Tai saldainis, gražus įpakavimu ir skanus vartotojo gomuriui, tai – konkurencinga konkurencinę kovą atlaikančios Europos valstybės sostinė. Ir už tai ją lengva pamilti. Lygiai taip pat lengva pamilti Austrijos Alpes, Europos šalių kultūros ir turizmo perlus, kurortines lankytojams pritaikytas vietas. Vilnius yra skirtas jį pamilti ir jame pasilikti, nors šioks toks nesvetingumas viešojoje erdvėje yra pažymimas.
Ecce Cauna. „Bobutės paskolos“ reklama mus pasitinka nuslinkus nuo magistralinio kelio į Savanorių prospektą. Šalia ir Lidl, ir biudžetinius automobilius parduodantis Renault salonas, ir sovietų statybos keliolikaaukščiai. Visiškai atstumiantis postsovietinio miesto vaizdas pasitinka išpuoselėtą nuomotą hibridinį automobilį vairuojančio barzdylos (megztinis su elniukais by default) skonį. Jeigu šis barzdyla (galimai studijuoja filosofiją, semiotiką, o gal tai vertėjo kolega) neapsisuks ir nebijos spausti vieną iš dviejų pedalų toliau (tai gan sunku, madingi pėsčiųjų šviesoforai kas 100m), jis… paskęs Kaune. Šis miestas panardina po truputį. Devintojo XX a. dešimtmečio pastatus keičia šeštojo, vėliau – penktojo, o galiausiai, jau pasiekus Žaliakalnį, ir 4-ojo dešimtmečio statiniai, menantys laikus kai Lietuva, jau dešimtmetį išdrįsusi būti nepriklausoma, įgavo drąsos, raumenų, galios ir vidaus problemų. Galiausiai joks sovietinis statinys neužtemdė Prisikėlimo bažnyčios, nuo kurios prasideda Vertėjo Kaunas. Nugludintos, baltos Prisikėlimo sienos stiebiasi į viršų. Apėjus šį statinį pasidaro šiurpu, juk iš tikrųjų šis sovietinio ir lietuviško Kauno pasienio stulpas – ir atgrasus, ir elegantiškas. O šalia jo – puiki vieta priduoti hibridinį automobilį-bitutę. Nuo šios vietos, nesvarbu, ar Kauno svečias (bet juk Kaunas nėra svetingas) liks ant kalno ir vaikščios mažytėmis gatvelėmis, kurių kiekviena turi daug garažų, kuriuose klestėjo spekuliacija, bizniukas (pvz., karbiuratorių taisykla) ir kitokie vėl laisvos Lietuvos gimimai, ar sės į funikulierių. Nuo čia prasideda Kauno kokybė. Net dviaukščiai pastatai stūkso tarsi granito plokštėmis prilipdyti prie grindinio. Kiekvienas jų meta šešėlį ant žemės geltonoje gatvės apšvietimo šviesoje. Šie Žaliakalnio šešėliai kaip vieningas keliasdešimt hektarų užimantis šešėlinis ansamblis remiasi į Prisikėlimo šventovę, kurios kairiajame šone esančio funikulieriaus medžio apdaila šaukia: Ateik, paliesk, apkabinsiu ir gramzdinsiu tave toliau. Vagonėliui sunkiai „lipant“ Putvinskio gatvės link jau netik Žaliakalnio pastatų šešėliai, bet ir paties kalno šlaitas užgula tavo pečius, mielasis skaitytojau. Metro storio sienos, dažniausiai trys-šeši aukštai, nusilupę dar nerestauruoti fasadai (in progress), po žibintais stovintys dažniausiai santūrių tamsių spalvų didesnio biudžeto savininkams skirti dideli automobiliai – sedanai ir visureigiai. Tarsi būtų pirmieji atgavus nepriklausomybę prieš šimtą metų, lyg tie ketvirtojo dešimtmečio pastatai, viename kurių ir seniausias Kauno liftas, kurio vidinėms kabinos grotoms „užtraukti“ reikia turėti netik fizinės jėgos. Putvinskio, Ožeškienės, Donelaičio gatvės, pati Savanorių pr. pradžia. Gremėzdiška ir tamsu. Niūru. Kur vingiuotos Vilniaus gatvelės su jaukiai baruose sėdinčiais jaunais žmonėmis? Tokių nėra. Tiksliau, Kauną bandoma paversti nuolat having fun jaunimo miestu. Bandoma jį pateikti kaip studentų miestą. Bandoma jį padaryti laisvu ir progresyviu. Bandoma čia įkurdinti žmones, gaunančius pasyvias pajamas, sėdinčius parke su knyga, madinga kava, kartais rūkomomis medžiagomis (rečiau). Bėda viena – šis miestas nėra apie tai. Šis miestas niekada nebuvo laisvamaniškas ar plačių pažiūrų. Šis miestas – apie jaunuolį, kuris dažnokai aprašomas įžanginiuose Ovidijaus Elegijų žodžiuose. Apie jaunuolį, kuris pradėjo pirmą savo versliuką kažkur Žaliakalnio papėdės garažuose ar kur nors tėvų namuose prie kompiuterio. Gavęs pirmus keletą tūkstančių litų (eurų dar nebuvo), nuomotame bute už tarpukario pastatų fasadų, tų pačių, kurie slegia atvykėlį savo šešėliu, pirmą kartą palietė tuos pečius (Ov. Am. I. 5). Šis miestas nuo pat pradžių yra numatytas žmonėms, kuriems gaila gaišti laiką pievoje su kartono-plastiko kavos puodeliu. Jis numatytas žmonėms, kurie mato tikslą ir jo atkakliai siekia, o šio kelio šalikelėje bunda tikrasis, veržlus, ambicingas Kauno seksualumas. Vienas žingsnis sėkmės link yra atspindimas jaunuolio rankų, slenkančių nuo pačių nuostabiausių pasaulyje pečių žemyn. Jaunuolio, kuris pirmą kartą gyvenime pačiupinėjo kelis tūkstančius litų, ir, supratęs kad tai pirmasis jo darbo, ryžto, ir kelio vaisius, pasijautęs stiprus ir nenugalimas pasidalina savo jėga ir atkaklumu su mergina, kuri tai priima ir atiduoda jau konvertuotą galią moteriškos šilumos pavidalu. Tai ne amžina meilė, ne amžinas #utiutiu apie amžinus jausmus, tai net ne viena ir ta pati mergina (jaunuolis ateityje jų turės labai daug). Tai ambicingas, seksualus, veržlus ir šias savybes ne visiems rodantis miestas, už kurio tamsių tarpukario fasadų, prie darbo stalų ir po patalais vyksta stebuklai. Čia niekas nesako „aš tave myliu ir mylėsiu amžiams“. Čia paprastai sako mihi places (tu man patinki). Po to žaismingai mirkteli.
Vertėjas nori, kad tokiame mieste apie sėkmę svajojantys ir jos siekiantys jaunuoliai, rūkydami balkonuose, nuo kurių atsiveria vaizdas į Kauno stogus, kartais atsiverstų amžinuosius tekstus. Kad sėsdamas prie darbo stalo jaunuolis jaustų, koks pasaulis yra amžinas ir koks amžinas šio pasaulio pergalių siekis. Vienas iš daugybės šių tekstų – Ovidijaus eilės, kurios jau verčiamos šiame mieste. Nes skaidrus racionalus protas ten, kur susilieja dvi upės (Nemunas ir Vilija) nugali rožinius sapaliojimus apie gėrį ir grožį bei gyvenimo stebuklus. Šis susiliejimas abiejų pastangomis daro stebuklus per se bei kuria grožį kartu su gėriu (kalokagatija). Sėdint biure, nekompaktišku ir neekologišku bet labai stilingu ir elegantišku automobiliu įsukant į Ožeškienės ar bet kurią kitą centro gatvę, ar „netyčia“ paliečiant patikusios merginos pirštus prilaikant duris kavinėje pietų pertraukos metu. Ateityje – ir skaitant Ovidijų. Nes Kaunas jo vertas, o vertėjas jį išvers. Kaune, vertame Ovidijaus. Lietuvoje, vertoje Kauno. Lietuvoje, kuriai sukako 100 metų. Vardan kurios nukentėjo daugybė žmonių, idant būsimasis Ovidijaus skaitytojas galėtų mėgautis tuo kūnu ir, nevaržomas siekti savųjų tikslų.
Published by