Įžanginis tekstas
Kraštinė knygos elegija. Jai ypatingai sunku rašyti įžanginį tekstą.
Tačiau, Vertėjas yra pasiryžęs ištesėti pažadą sau.
Šis pažadas – trys elegijų knygos, kurių pirmąją Vertėjas laiko sėkminga ambicijos įgyvendinimo pradžia. Ši knyga suliepsnojo it venerinis nuotykis – didžiulė aistra išsiliejo į vieną paskui kitą pasirodančius elegijų vertimus. Jai užteko vienerių metų, kuriuos cenzūrine kalba būtų galima apibūdinti kaip ¬žinau, kad nieko nežinau. Necenzūrine – „WTF metais“. Pirmąją knygą ir, atitinkamai, metus su ja, vainikavo dėmesys, publikacija, didžiausia išspausta štanga, ir ties dviejų knygų riba prasidėję viskas, kas buvo aprašyta antrojoje – melas, neištikimybė, ir grasinimas įgyvendinti tryliktosios bei keturioliktosios elegijų turinį, po kurio susitaikymas, kad elegijos turi būti verčiamos nepriklausomai nuo visomis čakromis jaučiamo fekalijų lietaus. Čakros bus apvalytos trečiąja Ovidijaus Amorų arba Meilės elegijų knyga, tačiau techninę įrangą su atitinkama technologine dokumentacija suformavo antroji. Taip pat antroji knyga itin tiksliai atitinka ironizuotinas socialines trečiojo dvidešimt pirmo amžiaus nuo Išganytojo gimimo dešimtmečio pradžios realijas.
Priminsime kelių elegijų turinį.
Antroji – apie nuožmumą įveikiant geidžiamosios duris saugantį vergą.
Ketvirtoji – apie tai, kaip Amorą lovoje, galinėje Merso sėdynėje, metalinio paukščio tualete ar tiesiog ant šieno kupetos (Kalėdos!) garbina įvairių socialinių, ekonominių ir intelektualinių lygių merginos.
Penktoji – apie neištikimybę, bei ne itin blaivius, bet viską išduodančius susižvalgymus gausiai vartojant alkoholinius gėrimus.
Šeštoji – apie patologinę meilę turimiems gyvūnėliams – kai socialiniuose tinkluose šuniukų ir katukų šeimininkai tapatina save su jų tėvais, o šiems iškeliavus į laimingus medžioklės plotus, iš aplinkinių reikalauja tokio pat dėmesio, tarsi mirtų homo (non) sapiens individai.
Devintoji (ir devintoji „A“) – apie tai, kodėl karas ir meilė yra seksualu visais pavidalais.
Dešimtoji – keletas merginų vienu metu stipriai pakelia testosterono lygį kraujyje.
Tryliktoji ir keturioliktoji elegijos – kodėl strajk kobiet ir kiti kūno laisvės judėjimai skirti ne laisvei puoselėti, bet griauti gražius santykius.
Aštuonioliktoji elegija – kodėl kokybiška ir maloni sueitis kartais neatsiejama nuo dirbtinai sukeltos dramos.
Devyniolikta elegija – apie sveikumą. Joje Ovidijus ragina sukelti sveiką pavydą antrai pusei, idant santykiai sustiprėtų. Ovidijaus herojus nurodo, kad norint nuvaryti savo partnerį kairėn geriausiai tinka visą parą trunkanti apsauga nuo aplinkinio pasaulio, kuri galiausiai sukels naršyklės naudojimą incognito, domėjimąsi techninėmis priemonėmis, leidžiančiomis nuslėpti susirašinėjimo partnerio/ės tapatybę, bei pabėgimą naktį per langą paperkant sklypą šalia namo saugantį saugos tarnybos darbuotoją (o dar kotedžiuko kaimynų žvengą).
Kontrolė niekada nebuvo sveika. Tad ir kraštinė knygos elegija siūlo atsisakyti kontrolės partnerio atžvilgiu. Ši elegija uždaro knygą, apgiedančią visas įmanomas psichologines manipuliacijas – dažniausiai jų vartojimas elegijose būdingas moterims, tačiau šių dienų tikrovėje taip sakyti ideologiškai neteisinga.
Kraštinė elegijos eilutė buvo išversta pirmoms snaigėms paglosčius Vertėjo palto atlapus. Pirmosioms snaigėms, kurias išvydę paprastai imame laukti Išganytojo. Dažniausiai tai vyksta laukiant lempučių, dovanų, pasimatymų su per fekalinius Anglijos (ir kontinentinės Europos) oro uostus keliaujančiais artimaisiais – kai net FRA, CDG, LHR, AMS ar net kameriniame LCY vyksta stichiniai kontinentiniai Europos runkelių suvažiavimai, nekalbant apie transatlantinius kalėdinio planktono srautus. Tačiau ar Skaitytojas pastebėjo, kad net patys vienišiausi ir sunkiausius laikus išgyvenantys dažnai ant pasaulio supykę žmonės tampa geresni, kai pirmosios snaigės ima glostyti jų mintis?
O pirmai snaigei nukritus baigta versti elegijų knyga Vertėjui priminė psichoterapiją – atgamino labai šūdinas (med. lot. imit. sterkoralines) emocijas keliančius atsiminimus, po to tai padarė keliolika (aštuoniolika) kartų, ir padaugino iš nulio paskutiniąja elegija (abl., jptvmt., instr.).
Simbolių vaidmenį gyvenime kiekvienas renkasi pats. Bet vien mintis apie realaus gyvenimo simbolius žvelgiant į lyrinio herojaus pasisakymus kartais nėra verčiamų eilių autoriaus genijaus atspindys? Kiekvienas paskaitęs keletą infliuencinių ar populiariosios psichologijos tekstų ims įrodinėti, kad Ovidijaus skaitytojas greičiausiai bus prigalvojęs, ir jo matomi ryšiai – tik noras pateisinti savo neveiksnumą gyvenimą užklupusiose situacijose. Arba, dar blogiau, verčia Ovidijų, nes pats sau nori pateisinti savo egzistencijos neįgalumą. Tačiau taip geba sakyti tik nesusireikšminę debilai. Tokie, kurie visiems sako, kad neverta pradėti – verslo, projekto, sveikos mitybos nuo pirmadienio, ar banalaus vonios kambario remonto. Tokie, kuriuos naikina Antika – kas nutiktų, jei Odisėjas ar Enėjas kentėtų nuo hidrofobijos?
Kai pirmųjų Meilės elegijų vertimai išvydo žiniatinklio platybes, Vertėją labai nudžiugino skaitytojų rašomi atsiliepimai, paralelės, nauji Antikos atradimai. Dvi svarbiausios Antikos žinutės pasiekė medinio koplytstulpio pažymėtą pasaulį. Pirmoji – Antikiniai tekstai tinka skaityti visais laikais, mat nusako kultūrines gaires, kuriomis juda turtingesnio pasaulio kultūros.
Kita nuostabi savybė – Antika geba bet kokį Kalapimpiškį paversti pasaulio sostine – užtenka toje vietoje pradėti versti kokį nors Antikos autorių. O čia Kauno miestas turi ką pasiūlyti. Juk Ovidijus, verčiamas šiame mieste, leidžia Kauno miestui galutinai pamiršti pavojingo ir besidubasinančio miesto įvaizdį, kuris Vertėjui niekuomet nepatiko. Vertėjui nepatiko, kad jo Miestas siejamas su provincialumu ir intelektualumo stoka, tad studijų metais visomis išgalėmis jis bandė vaidinti vilnietį. Tačiau patirtis, amžius, ir aplinkos stebėjimas privertė Vertėją pamatyti, kad ne jo Miestas yra runkeliškas ar marozinis, bet kad atvirkščiai, sostinė pilna tėvų ar giminių išlaikomų iš krašto per didelius raštus išėjusių menininkus primetančių individų. Ir suprato, kad kriminalinis Kauno įvaizdis greičiausiai yra suformuotas pavydo – gebėti saugoti nebūtinai teisingą savo nuomonę ir esant reikalui tai padaryti pasinaudojant kumščiais yra vienas itin naudingų gebėjimų, kuriam intelekto ir strateginių gabumų dažnai reikia daugiau, nei interpretuojant seilėtas intelektualių, laisvų ir tolerantiškųjų paauglių pseudopoetines išrūgas. O jeigu tai darome ne kumščiais, ne žodžiais, o nebyliomis priemonėmis – kūno kalba ir spinduliuojančia energija, mums dar labiau pavydi – galėję užsiimti strategija gatvės muštynių metu nūn strateguoja reklamos, investavimo, viešųjų pirkimų, politinių kampanijų ar kitokius planus – atsakomybės ir testosterono kiekio kraujyje tam reikia dar daugiau, negu kovojant rajonų karus. Visos šios savybės – tiek įžūlumas, tiek planavimas, tiek strateginiai gebėjimai reikalingi paskelbiant meilės karą. Juk daugelis švelnių ir itin akademiškų sostinės asmenybių, besimokydami mokykloje ir dar net nedrįsę galvoti apie akademinį storais akinių rėmeliais ir preppy stiliuku pažymėtą gyvenimą tikriausiai užduodavo sau klausimą apie ne itin elegantiškų manierų klasės kolegą: kodėl tas debilas be vieno danties visuomet nusikabina geriausias panas.
Ovidijus į šį klausimą jau atsakė. Vertėjo pagalba – dviem trečdaliais. Ir žada savo pasiekti. Nes verčiant Ovidijų reikalingas ne bet koks, o marozinius Vertėjo miesto laikus menantis užsispyrimas. Kaune verčiamas Ovidijus apvalys šį miestą, kaip mūsų pasaulio link besiartinantis Išganytojas. O subtiliesiems ir oh so deep vilniečiams palikime versti Platoną.
Įžanginis tekstas kraštinei antrosios knygos elegijai specialiai publikuojamas 2021 metų gruodžio 17 dieną, kai Ovidijaus Vertėjas savo Motinoje Maitintojoje pamatys tuos, kurie jį susargdino šiuo autoriumi – mylimus dėstytojus.
Elegija žemiau.
Jeigu nereikia, kvaily, apsaugojus būti merginos,
Man pasaugoki ją – šito labiausiai geidžiu.
Ugnį draudimai įžiebs, kas leidžiama – geisti nenoriu,
Gali laukinis nebent pamestą kito mylėt.
5 Mylintys bijo kartu, ir lūkestis jų lygiavertis,
Kartais atstumtas gali vietą troškimams atrast.
Kam reikalinga sėkmė, jei nieko apgaut nereikėsią,
Niekad nemyliu, kančių jeigu netenka patirt.
Šitą ydą many gudrioji regėjo Korina,
10 Visad žinojo gerai, mano kaip geismą sugaut.
Skausmą kiek kartų galvos vaidino, nors buvo sveikutė,
Liepė svyruojant lėtai kojomis guolį palikt.
Kartų kiek vaidinau kaltininką, likęs nekaltas,
Teko vaizdą sukurt, tarsi manoji kaltė.
15 Dar nespėjus užgest ugnims vėl liepsną įžiebia,
Mano maldavimams vėl buvo jinai maloni.
Kiek žodelių meilių! Kiek teko išgirsti švelnumo!
Begalę tuoj bučinių teko netrukus patirt!
Tu, manąsias akis neseniai pasivogti išdrįsus,
20 Man priekaištauki dažniau, priekaištus nuolat vaidink!
Ir norėčiau dažniau voliotis tarp durų tavųjų,
Šaltį kentėti ilgiau siaučiant naktiniams speigams.
Grūdina šitaip jausmai ir subręsta per metų daugybę!
Džiugina šitai! Dvasia mano maitinas jausmais.
25 Meilė per daug patogi į šleikštulį jausmą paverčia
Lyg saldumynai , kurių ryti bandyčiau per daug.
Vario jei statinys nebūtų laikęs Danajos,
Dzeuso Danajai tikrai vaisiaus netektų nešiot.
Kol Junonė ragais padabintą dabojo Ijonę,
30 Grožis Ijonės labiau Dzeusą gebėjo patraukt.
Jeigu trokšta kuris lengvai savo grobį pasiekti,
Skina nuo medžio tegul; semias lai upėj vandens!
Mylintį jei nulaikyt ji nori – tegul sumeluoja!
Ei! Ar pats nebandau žodžių paneigti savų!
35 Kas benutiktų, vis tiek pakenkt susitaikymas gali;
Bėgu kai vejas mane; jei kuri bėga – vejuos.
Tu, kuris pernelyg gražuole sava pasikliauji,
Bent pradėk naktimis namo rakinti duris.
Gal domėtis pradėk, slapčia kas beldžia į langus,
40 Kas nakties tylumoj skalyti verčia šunis,
Kokį laiškutį gudri tarnaitė siųsti ketina?
Guli taviškė kodėl visad viena naktimis?
Rūpestis gali įkąst kada į tavąją širdį,
Vietos ir paskatų pinklėms suteikti šitoms.
45 Tas krante tuščiame tevagia smėlį pajūrio,
Kvailio žmoną kuris geba laimėti lengvai.
Aš įspėjau tave – kai saugot merginą nustosi,
Liautis pradės mergina būti manuoju grobiu.
Tekę ilgai pakentėt! Ateities esu pratęs palaukti;
50 Saugai kuo meilę ilgiau – leidi meluot į akis.
Jeigu ramybė tavy – tokie reti sutuoktiniai,
Meilės, pradėjau kurią, pabaigą teksią regėt.
Ar draudimo daugiau niekuomet neteksią patirti?
Naktį varžovo tikrai man nebeteksią regėt?
55 Nieko bijoti neteks? Ramiai ir naktį kvėpuosiu?
Nieko neveiksi, dėl ko versčiau tave atsakyt?
Kam sutuoktinis tingus? Kam reik sąvadautojo vyro?
Mūsų naikina džiaugsmus savo gašliom nuodėmėm.
Kitą gal susirask, kuriam patinka kantrybė?
60 Būsiu varžovas, jei tu laisvę varžysi žmonos.
Paaiškinimai (ne komentaras):
27 eil. Danają tėvas buvo uždaręs vario statinyje, kadangi buvo išpranašauta, jog jos pirmagimis nužudys jį patį. Dzeusas paliko joje savo sėklą pasivertęs.. aukso lietumi.
29 eil. Ijonė. Ją pamylėjęs, Dzeusas pavertė ją karve, idant nuslėptų savo nuotykius nuo savo teisėtos sutuoktinės Heros.
Įrašo pabaiga.
Published by