Aštuonioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Pats (ne)rimčiausias įžanginis tekstas.

Susijusios citatos:

Iz. 9: 4. Visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje,  visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudegintos ir pamaitins ugnį.

Ps. 68: 2. Dievui pakilus pakrinka Jo priešai.

Hipotetinė situacija:

Oro laivo vadas (mokinys): ALEKSOTAS, LY-UAL („lima-yankee-uniform-alpha-lima“), taką 09 atlaisvinau takeliu B („bravo“), kai baigsite darbą, kviečiu kavos.

Skrydžių informatorė: LY-UAL, ALEKSOTAS, stokite į eilę, jūs šiandien keturioliktas.

***

Pasaulį valdo Alpha-Viktorai. Nes Alpha – pirmoji graikų alfabeto raidė. Ja taip pat pažymimi pranašesni kai kurių biologinių rūšių individai. Viktorai – nes lotyniškai victor – nugalėtojas.

Būti Alpha-Viktoru nėra lengva. Alpha-Viktorą nuolat atakuoja Beta-non-Viktorai, verkiantys vyrai, jautrūs vėplos, meniški vėplos, judėjimų prieš Alfa-Viktorų dominavimą aktyvistai-vėplos ir (dažniau) aktyvistės, kurios – dar blogiau už vėplas.

Tačiau Alpha-Viktoras niekuomet nepasiduoda. Ironizuoja judėjimus prieš Alpha-Viktorų dominavimą, vairuoja didelį taršų automobilį ir tuo didžiuojasi. Vaikšto į kačelkę ir spaudžia štangą, visur dominuoja ir neleidžia jam trukdyti dominuoti. Kai atsiranda tarp žmonių, visuomet užima visą emocinę erdvę ir neleidžia užimti jos kitiems. Kontroliuoja kitų emocines erdves ir stebi, kad visi paklustų o kontrolei. Kitaip tariant, reguliuoja erdvę.

Jeigu Alpha-Viktorui kažkas nepatinka, jis pataiso taip, kaip jam patinka. Aplink Alpha-Viktorą visi palaiko jo nuomonę, arba bent jau stengiasi palaikyti įspūdį, kad taip yra nes bijo emocinės Alpha-Viktoro stoikės.

Alpha-Viktoras turi aiškią pasaulio viziją. Jo valioje keisti pasaulį taip, kaip jis nori. Keisti pasaulį Alpha-Viktorui leidžia vien jo egzistencijos faktas. Egzistuodamas Alpha-Viktoras sutvarko pakrikusį pasaulį, nužudo jo demonus ir skleidžia agresyvų alpha-gėrį. Alpha-gėris – tai neginčijama pasaulio tvarkymo jėga. Pajautę šią jėgą aplinkiniai nuolankiai ją priima, nes tiesiog neturi kito pasirinkimo. Alpha-gėris, sąveikaudamas su atmosferoje esančiu deguonimi visus pakylėja ir verčia taip pat pasijausti Alpha-Viktorais.

Alpha-Viktorai yra neatsiejama pasaulio būties dalis. Tik Alpha-Viktorų dėka jis sukasi, o juo vaikštantys žmonės yra saugūs visuotinio silpnumo ir jautrumo kulto akivaizdoje. Alpha-Viktoras nepriima noro verkti, jam svetimas liūdesys ir jie niekada nepasiduoda.

Rimtoji teksto dalis.

Išduosime paslaptį. Karikatūrizuotas Alpha-Viktoras – tai vienas iš Vertėjo asmenybės atspalvių. Mažai patrauklus aplinkiniams, tačiau be jo Vertėjas gulėtų depresijų ir/ar priklausomybės ligų skyriuje. Be to, Vertėjo Mieste labiau gerbiami būtent tokie, nors labiau panašūs į realius, negu karikatūrinius.

Išduosime dar vieną paslaptį. Sekantys Vertėją socialiniuose tinkluose tikriausiai pastebėjo, kad Vertėjas yra pakeliui į vienos iš senų, beveik dešimtmetį siekiančių svajonių, įgyvendinimą. Įgyvendinant šią svajonę teko išmokti alfabetą, kuriame Vertėjo inicialai – raidės „A“ ir „V“ – fonetiškai perteikiamos, kaip „alpha“ ir „victor“.

Įžanginio teksto pradžia turėjo įvesti į elegijos kontekstą – joje elegijos herojus vardina motyvus, kodėl jis rašo meilės karo tema, pagrįsdamas tuo, jog meilė yra karų priežastis ir pasekmė. Dar labiau supaprastinant – pagrindžia savąjį pašaukimą.

O Vertėjas, perduodamas ir Ovidijaus, ir savo žinutę, čia, rimtojoje įžanginio teksto dalyje, kalbės apie paskirties paieškas. Ir pasigirs viena iš savo paskirčių – kodėl praktiškai neatlygintinai jis dovanoja niekuomet į lietuvių kalbą neversto teksto vertimą. Ir kodėl kiekvienas iš mūsų turi sau pasakyti: aš galiu tai padaryti.

Vertėjas džiaugiasi, jog gyvena geriausi įmanomu istoriniu laikotarpiu. Žinoma, yra keletas laiko juostos momentų, kuriuose jis norėtų atsidurti, tačiau tuo pat metu supranta, jog yra išlepintas šiuolaikinio pasaulio privalumų, tad net papuolęs į tarpukario Kauną jaustų didelį diskomfortą, kai kurdamas automobilio variklį šaltą žiemos rytą rizikuotų nusilaužti porą pirštų į starterio rankenėlę.

Vertėjas nuolat prisimena, kad yra homo sapiens atstovas, neatsiejamas nuo krikščioniškos kultūros, Romos teisės ir Graikų politikos pradmenų. Jis džiaugiasi kiekvieną kartą, kai traukiniu įveikia 600 km atstumą per 2 valandas (ne Lietuvoje). Kartais, apsižiūrėjęs, ar saugu, gerokai viršija greitį 15 litrų šimtui kilometrų skaidraus it ledas benzino suvartojančiu Mercedes-Benz markės automobiliu lėkdamas aplankyti Sostinėje gyvenančių bičiulių. Ar panorėjęs pasiklausyti kokybiškos liturginės muzikos tuo metu, kai virš altoriaus šventinamas Švenčiausias jo, heteroseksualaus nacionalkapitalistinių politinių pažiūrų baltos odos vyro iš nuostabaus Kauno miesto, kultūros simbolis, per 5 minutes nusiperka bilietą į Vieną ar Zalcburgą. O jeigu ši kultūrinė, beveik piligriminė kelionė numato kelių valandų transferį Berlyne – pasižiūri, ar spės šio miesto filharmonijoje pasiklausyti kokio koncerto (šlovė žaibiškam Berlyno viešajam transportui!).

Ir už šias privilegijas, prireikus, Vertėjas pasiryžęs pakovoti. Kol to pakanka – intelektualios kovos lauke. Ovidijaus Elegijų vertimai, prieinami nemokamai, o ateityje – už simbolinį mokestį, yra vienas iš įrankių, leidžiančių Vertėjui pareikšti savo pasididžiavimą tuo, iš kokios kultūros jis yra kilęs. Ir eilinį kartą priminti, jog šis veikalas, prakalbintas Lietuvių kalba, visą Lietuvą daro artimesne savo tapatybei – pradėtai giriose ir išpuoselėtai Antikos palikimo. Ir tai – dar vienas kovos įrankis prieš tuščią vaibinimą ar pseudoinduistinės ramybės paieška.

Kur Vertėjas mato didžiausią pavojų savo kultūrai? Tikrai ne šalies svečių (nemaišyti su atėjūnais) kiekyje ar galimybėje saugiai egzistuoti visokiausių mažumų atstovams.

Vienas didžiausių pavojų – patologinis ramybės ieškojimas. Dažnas pastebės, jog socialiniai tinklai pilni žmonių, kurie po išsiskyrimo, bankroto, nesėkmės, sunkios ligos, netekties, ar nusprendę, kad karjeros jiems gana, imasi labai keistų ramybės ir pozityvumo ieškojimų. Tarsi bandydami užimti nesąmonėmis nuolat ne ramybės, bet žinių ir ambicijų geidžiantį protą. O kad protas neprašytų naujų potyrių ir pergalių – sukelia jam maistinių medžiagų trūkumą – tampa veganais, žaliavalgiais, atsisako maisto, kuriame sumaišyti daugiau nei keli maisto produktai, ar sugalvoja energetiškai teisingų morkų dietą.

Vertėjas nesikabinėtų prie ieškančiųjų ramybės, tačiau kai tai įgyja masinį pagreitį jis ima bijoti masinio žmogaus prigimties ir paskirties degradavimo.

Mat anksčiau ar vėliau toks masinis filosofinės postmoderniojo liurbizmo krypties plitimas (linkėjimai verkiantiems vyrams) prives prie to, kad vis daugiau žmonių, kurių smegenų potencija geba atrasti vaistus nuo tikrai baisių virusų (baisesnių už Virusą), nutiesti Lietuvoje geriausius ir greičiausius geležinkelius, keleriopai padidinti sunkiai dirbančių žmonių pajamas (pavyzdžiui, racionaliau elgiantis su Virusu), sukurti patį ekologiškiausią pasaulyje žemės ūkį ar kariuomenę, kurios bijo tūkstančių kilometrų spinduliu, ieškos ramybės.

To priežastis paprasta. Stengtis dėl realių pasiekimų – sunku. Apsimesti aktyviu gamtos, meškučių, žmogaus, šermuonėlių, sliekų ar šūdvabalių teisių aktyvistu – lengva. Skaityti Antikos tekstus – nelengva. Coelho ir kitą leknickinį mėšlą – lengva.

Bet dar sunkiau – sugalvoti, kam esi skirtas. Viena iš Vertėjo paskirčių – versti Ovidijų ir taip kurti dar daugiau gijų, jungiančių Lietuvą ir Antiką, i. e. daryti mus visus mažiau runkeliais.

Liko išversti tik vieną Antrosios Amorų knygos elegiją. Paskutinė elegija – greičiau pokštas, kurį Vertėjas būtinai deramai aprašys su dar daugiau pokštų.

Vertėjui kiek baisu, kad iš visų kolonėles ar ekranus turinčių prietaisų gaudžia žinutės netik apie šermuonėlių teises, bet apie žymiai keistesnę filosofinės postmodernaus liurbizmo krypties atmainą – degradacinę meilę sau. Įgalinančią užkurti ne vidinę liepsną, bet keistą savęs sureikšminimą, sakant sau „koks aš nuostabus“. „Koks aš nuostabus, nes rūpinuosi planeta“, „koks aš nuostabus, kad rūšiuoju“, „koks aš nuostabus, kad nevairuoju automobilio“, „koks aš nuostabus, kad balsavau už smėliuko partiją“, „koks aš nuostabus, kad man nesvarbi mano tapatybė“. Viskas, ką turi toks socialei acakingas nuostabumas labiausiai primena banalų savęs apgaudinėjimą teisinant savo tinginystę, kas tikriausiai postmoderniajame liurbizme būtų prilyginama subliuškusio dievo idėjai.

Tad šiuo tekstu Vertėjas linki vidinės ugnies, kuri šildo pasaulį, kuria jo finansinę ir intelektualią gerovę.

Jis taip pat linki visiems ne būti nuostabiais, bet tokiais tapti darbo, pastangų, ir savo paskirties dėka.

Elegija ir nemažai paaiškinimų – žemiau.

P.S. jaustis Alpha-Viktoru dera net tuomet, kai patinkanti mergina įsirašė Unseen apps‘ą, idant nepastebimai Tave atstumtų.

Kol eiliuoji giesmes Achilui įtūžusiam šlovint,
      Vyrus šarvuoji, kurie imti prisiekę ginklus.
Makrai, šešėly tingiam Veneros geidžiu pasislėpti,
      Siekius didingai giedot griauna Amoras švelnus.
5 Savo merginai dažnai sakydavau „Traukis į šoną!“,
      Lieka sėdėti toliau nuolat manam glėbyje.
Nuolat „Gėda!“ sakiau – ašarodama nuolat dejavo:
      „Varšgšė esu – kodėl mano gėdingi jausmai?“
Manąjį kaklą savais iškart apsivijusi žastais
10     Tūkstančiu tuoj bučinių privertė greit pasiduot.
Paruoštus protas ginklus pralaimėjus atgal atitraukė,
      Mano karingus žygius tenka giedot namuose.
Skeptrą teko paimt – tragedija rūpintis mūsų,
      Visgi veikalui šiam kurti buvau pajėgus.
15 Juokės iš palos manos Amoras ir šiepė koturnus,
      Manąjį skeptrą, kurį mikliai paėmus ranka.
Taip nekantriosios ponios atitraukė mane paliepimas,
      O koturnuotas žynys puolė Amoro valdžion.
Visgi darau, ką galiu – skleidžiu mokslą meilingo Amoro,
20     Ei! Kankina mane pamokos mano paties!
Ir Penelopės žodžius mes gebame perduot Uliksui,
      Vargše Filide, tavas ašaras galim giedot.
Paris perskaitys tai, Makarėjas, ir vargšas Jasonas,
      Ir Hipolito tėvai su Hipolitu pačiu.
25 Vargšės Didonės žodžius apsakysime laikančios kardą,
      Ir Lesbietės, kurią myli ajonų lyra.
Kaip iš pasaulio plataus sugrįžo manasis Sabinas:
      Jis atgabeno atgal žemių skirtingų raštus.
Ženklus perskaitė kaip balta Penelopė Ulikso,
30     Taip Hipolito žodžius pamotė raštuos skaitys.
Vargšei Elisai rašyt buvo tekę dorajam Enėjui,
      Bus kai Filidė gyva – laišką sau skirtą skaitys.
Laiškas Jasono niūrus nukeliavo pas Hipsipilę,
      Lyrą iš Lesbo salos Febui poetė paskirs.
35 Makrai, tvirtasis žyny, apgiedantis žvangesį ginklų,
      Girdis kovos vidury aukso Amoro balsai.
Paris tarp mūsų – ir jo kilmingo nuotykio draugė,
      Vyrą lydėjo mirtin Laodamėja kartu.
Jeigu pažįstu Tave, kitoks tau karas mielesnis,
40     Vertas stovyklą tikrai savo manąja pakeist.

Keletas paaiškinimų (NE komentaras)

1 eilutė. Achilui įtūžusiam šlovint. Kadangi Achilas ir Agamemnonas yra vieni iškiliausių Homero epų herojai, Ovidijus pasirinko įtūžusį Achilą padaryti epinės poezijos simboliu.

3 eilutė. Makras – poetas, Ovidijaus draugas. Tikriausiai rašė epinę poeziją, jo tekstai nėra išlikę.

13-15 eilutės. Koturnai (specialūs aukšti batai) ir palas (specialus aktoriaus apsiaustas) – tragedijos atributai. Ovidijus buvo parašęs tragediją Medėja, kuri neišliko.

18 eilutė. Koturnuotas žynys – tragedijos autorius, virstantis meilės dainiumi.

20 eilutė. Pamokos mano paties – nuorodą į trijų knygų didaktinį epą Meilės menas, kuriame Ovidijaus herojus moko tiek čiešint, tiek atlikti tolimesnius veiksmus.

Nuo 20 eilutės Ovidijaus herojus mini Ovidijaus Heroidžių veikėjus. Ovidijaus Heroidės – tai mitinių herojų laiškai savo mylimiesiems (-osioms). Trumpai apibūdinsime elegijoje minimas veikėjas (kai kurie iš jų – veikėjai):

Filidė – laukė mylimojo laivo prie kranto. Galiausiai nesulaukė ir nusižudė.

Penelopė – Ulikso (Odisėjo) žmona, pas kurią jis plaukė Odisėjoje.

Makarėjas. Įsimylėjo seserį Kanakę, užsitraukdamas tėvo – Ajolo – rūstybę. Visi galiausiai nusižudė.

Jasonas. Elegijoje minimuose herojų laiškuose jam rašo dvi mylimosios – pirmoji – Hipsipilė, antroji – Medėja (ši – žinomesnė).

Faidra ir Hipolitas – įsimylėję motina ir įsūnis.

Didonė (elegijoje dar vadinama Elisa) – Enėjo mylimoji. Enėjui pabėgus, nusižudė.

Sapfo. Buvo įsimylėjusi jaunuolį iš Lesbo salos. Šiuolaikinė lesbietės sąvoka – kvestionuotina.

Laodamėja (Laodamija). Jos mylimasis – Protesilajas – žuvo Trojos kare. Laodamėja būdama pavyzdinga žmona nusižudė paskui.

 

[įrašo pabaiga]

Published by

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *