Įžanginis tekstas. Skirtas net dvejoms elegijoms.
Viruso akivaizdoje, 7-ąją elegiją išvertęs Ovidijaus Vertėjas norėjo rašyti apie viršutiniame dangoraižio aukšte, apartamentuose ką tik pasimylėjusią porą, žiūrinčią pro didžiulį langą į degantį miestą, kupiną sirenų ir kitokių panikos garsų. Ant staliuko šalia lovos prirūkyta peleninė ir dvi ne iki galo išgertos viskio taurės su baigiančiais tirpti ledukais. Du nuogi apsikabinę kūnai vidurnaktį paskelbto karantino akivaizdoje pašnibždomis skaito Apreiškimą Jonui. Originalo kalba. Su lotynišku kritiniu aparatu.
Ne šį kartą. Neeikvodami dezinfekcinio rankų gelio, prasitarsime: kitos dvi elegijos – apie neištikimybę, kurios II knygoje nemaža. Neseniai neištikimybė palietė ir Vertėją, todėl jo tekstai II knygos elegijoms – asmeniški. Du iš jų taip pat gali būti pavadinti literatūriniu Vertėjo kerštu. O literatūrinis kerštas neturi prasmės kai keršto taikinys trokšta kambarinio paršiuko vardu Rozarijus (žr. ankstesnius įžanginius tekstus) ir namo rožinėmis sienomis su aukso spalvos sietynais kotedže, esančiame vienoje Kauno miesto suburbaninių teritorijų.
Kitaip tariant, neverta keršyti kvailiams (-ėms). Juk abi elegijos numato kur kas platesnį turinį. Jos kvestionuoja fantazijas, neišpildomus norus, alternatyvias (neįvykusias, bet norimas įvykti) gyvenimo fabulas. Įvairiais seksualumo aspektais juk svajojame kiekvienas. Net Tu, kuris Viruso akivaizdoje suaugusių interneto portalams pasiūlius Tau nemokamą premium turinį, juo naudojiesi. Po to net (kartais) dezinfekuoji rankas. Verčiamo autoriaus galia patikėjęs Vertėjas pasirinko susitapatinimą su kai kurių elegijų turiniu.
Žemiau esančių elegijų fabulos nėra unikalios – dažnas mūsų svajoja apie kurortinį romanėlį, paliktą užmaršties plotmėje, iš lagamino ištraukus drabužius, juos netrukus kišant į skalbimo mašiną. O kai ant baltų marškinių gyvenimo (formaliai – ir širdies) partnerė atranda kurortinio lūpdažio žymes bei keliolikos žinomų kvepalų aromatus, vargu, ar tai baigsis geruoju. Teks teisintis, prisiekti Venera bei jos lankuotu vaiku, ir dar dievai žino kuo. Patį kapitalinio sekso (liaudyje vadinamu proto p*simu) epizodą Ovidijus atvaizduoja „juodųjų debesų“ (grupė soc. tinkluose) stiliumi. Tarsi pats skaitytojas būtų nusikaltęs savo partnerei (kurią galbūt netgi kartais jaučia mylįs), netgi vadina ją savo ponia (dažnas dalykas Antikos meilėje). Septintosios elegijos vertimo metu Vertėjas girdi moteriško pavydo žodžius. O skaitydamas kitą, aštuntąją elegiją, bando pajausti savo pirmuosius kartus. Slaptus. Labai slaptus, mat, augo krikščioniškoje aplinkoje, kur dviejų nepažįstamųjų glamonės, pigiose kompiuterio kolonėlėse skambant Miles‘o Davis‘o trimitui nebuvo toleruojamos. Skaitydamas septintąją elegiją Vertėjas norėjo rašyti sarkastišką tekstą moteriškam pavydui pašiepti, nes tai daro autoriaus sukurtas herojus. Septintoji elegija – ganėtinai pigios pavydo scenos pigiame seriale imitacija, padaryta tyčia: jei šia elegija prasidėtų koks nors Ovidijaus kūrinys, tikriausiai šio autoriaus genialumas nebūtų pastebėtas. Nes kvailybė, kuri bent kartą buvo sutikta kiekvieno (-os) iš mūsų, suvaidinta pernelyg gerai. O po jos šydu – fantazija. Nes juk supratimas, kad kiekviena fantazija turi kvailybės bruožų neužgesina polėkio fantazuoti?
Rašyti šį įžanginį tekstą buvo sunku. Abi elegijos vienodai atspindi Ovidijaus ir Vertėjo praeities patirtis. Be to, kai iš visų elektroninių prietaisų savo taisykles diktuoja Virusas, susitapatinti su autoriaus vaizduojamais vaibais nėra itin lengva. Bandyta nemažai priemonių: rasti visų nuodėmių preliudijas lydėjusias vyno rūšis. Suieškoti Giesmių Giesmės vietą, kurią skaitant įvyko kai kurie iš pirmųjų kartų. Rasti trečiojo klasikinių bakalauro studijų kurso paskaitų metu darytų vertimų juodraščius, kurie tapo faktine pradžia Vertėjo ir Ovidijaus draugystei. Tai, kokias stadijas meilės kario kelyje kartas nuo karto praeina Ovidijaus herojus, dažnai atitinka Vertėjo nueitą kelią. O kur kitur, jeigu ne karantino sąlygomis, norisi prisiminti visus kiekvienos šio kelio stotelės sukeltus pojūčius. Prisilietimus, jų metu klausytą muziką, gertų gėrimų nuo Jos odos skonį, šnabždamus vienas kitam klasikinių tekstų žodžius. Juk sueities metu bet koks techninis įgūdis, neparemtas emociniu ir intelektiniu pagrindu – bevertis. Vienas iš aukščiau minėtų skonių – uždraustas ir slaptas nuotykis. Ir dėl jo sugriuvę ilgalaikiai santykiai. Tik tas uždraustas vaisius buvo toks saldus, kad griūties negaila. Viena valanda prieš parą nupirkto Mercedes-Benz markės automobilio galinėje sėdynėje, kai dėl nekorektiškai pasirinktų stabdymo priemonių vienas ratas atsidūrė virš skardžio, o kitas (varomas) apsivyniojo aplink ilgą ploną medžio šaknį, laikiusią du susiliejusius kūnus penkiolikos metrų aukštyje. Ir tas lūpdažis ant marškinių, sugriovęs esamus santykius (kad automobilis pusantros paros po pirkimo jau buvo servise visiškai nesugadino vaibo). Tai buvo amoralu, neteisinga, ekstremalu, ir dar vienas pirmas kartas. Kaip Vertėjas atsidūrė viename kalvočiausių Lietuvos Respublikos regionų, ir kodėl merso pirkimas yra faktinė Ovidijaus elegijų vertimo pradžia plačiau sužinosi I knygos 11 elegijos įžanginiame tekste.
Abiejų žemiau esančių elegijų tekstai aprašo Ovidijaus herojaus nuotykius su namų tarnaite ir jų neigimą. Jeigu Skaitytojui tai atrodo offensive, mes paklausime jo, kaip dažnai į žiniatinklio portalų suaugusiems paieškos eilutę jis įveda ką nors apie dominavimą. Slapčia nuo tėvų ir visuomenės. Atkreipsime dėmesį ir į tai, jog tarnaitė, vardu Kipasidė turi patamsėjusią odą. O kad ir tai nežeistų tavo jausmų, jaunasis socialinės lygybės legionieriau, kai kitą kartą varysi pasidegint prie Marių (Kaunas arba Klaipėda) ar Žaliųjų Ežerų (sostinė), prisimink kad netik Romos valstybėje, bet ir tarpukario Lietuvoje įdegis galėjo reikšti tris dalykus: esi runkelis arba vergas. Arba tarnauji kariuomenėje, tuomet verta ir teisinga (no offense).
Septintoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija – žemiau. Paaiškinimų jai nereikia.
Aštuntoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija – rytoj, 2020 metų kovo 28 d., šeštadienį, 8 val. po vidurdienio.
Nuolat ar teks gi kentėt vis naują apkaltą tavo?
Priekaištus tavo atremt man apmaudu nuolatos.
Tik nužvelgsiu aukštyn marmurinius mūrus teatro,
Priežastį savo kančių rasi didžiulėj minioj.
5 Jei baltaveidės kurios nužvelgtų tylus mane veidas,
Kaltint pradėsi mane jos nebyliaisiais ženklais.
Jeigu pagirsiu kurią – nagais vargšui kibsi į plaukus,
Jeigu išpeiksiu kurią – kaltinsi, kad vaidinu.
Jei atrodau sveikai – sakai, kad esu abejingas,
10 Jei mano veidas blyškus – mirštu, sakai, dėl kitos.
Noriu tikrovėj kaltu pabūti – juk siela ramesnė
Bausmę pelnytą priimt gali tikrosios kaltės.
Nerūpestingai tiki kaltėmis, kurias veltui sukūrei,
Mažini šitaip pati svorį savų apkaltų.
15 Žvelki, kaip veislės puikios ilgaausis asilas velkas,
Jam visiškai nesvarbu, kartų kiek rykštė užvoš.
Vėl nauja apkalta! Rimtai kalbi, jog Kipasidė
Plaukus man kirpdama suteršė lovą ponios!
O, dangiškieji dievai! Jei aš nusidėti ketinčiau,
20 Džiugint galėtų mane draugė kilminga tiktai!
Kas gi Veneros menus bandytų verge apglėbęs,
Ir glamonėtą rykšte odą išdrįstų paliest?
Dar meistrystę pridėk – dailiausiai šukuoseną tavo
Tvarko – dėl amato jos mėgsti šios verges rankas.
25 Jeigu norėčiau tavos ištikimosios tarnaitės,
Tik atstumti mane gali jinai, ar paskųst!
Drįstu prisiekt Venera ir sparnuotu vaiku Kupidonu,
Kaltas nebūsiu tikrai dėl įtarimų tavų.
[įrašo pabaiga]
Published by