Pirmoji antrosios Ovidijaus „Amorų knygos elegija“

Skiriama mielam ir ambicingam jaunuoliui (tikriausiai) iš Kauno.

Norisi didybės? Norisi išgelbėti pasaulį nuo vėžio, AIDS, transporto spūsčių, gamtos taršos ar bado Juodajame žemyne? Gerai. Nes būtent tam tikrų siekių turintys jaunuoliai yra tikslinė klasikinių tekstų auditorija. Liurbiai niekam nėra įdomūs nei nūn, nei prieš dvidešimt amžių.

Klasikiniai tekstai papuoš ir praturtins tave, o su jais susijungus tavo ambicijai ir ego tapsi naujuoju mokslo, meno, ir atsinaujinančio Kauno sekso simboliu (intelligence is sexy, yeah).

Kitas dalykas – gal padarom pertrauką?

Nesijaudink, niekas neliepia sustoti ir laukti Fortūnos palaiminimo. Citologijos (LSMU), taikomosios betono konstrukcijų fizikos (KTU) ar meno istorijos (VDU) egzaminai gali palaukti vieno kavos puodelio, cigaretės (tik ne veipo) ir vienos elegijos reikalaujantį laiką. Kadangi ši elegija pristato meilės poeto požiūrį į poeziją, siūlome ir Tau, mielasis skaitytojau ateityje susirasti poezijos skaitymo partnerę: puikus derinys su cigarete ir elegija. Rinkis atsakingai. Jeigu ji švenčia savo katės gimtadienį ir keturiasdešimt dienų gedi savo mirusios jūrų kiaulytės – gerai pagalvok, ar tau to reikia. Jei nevalgo mėsos, patikrink adekvatumo lygį įvairiais klausimais (pvz., už ką balsavo prezidento rinkimuose). O jeigu manai, kad tau to reikia, geriau neskaityk Ovidijaus ir kitų klasikinių tekstų: eik paveipink, padepresuok ir pamastyk koks šis pasaulis negailestingas nes a priori ankščiau ar vėliau verksi kad persidirbai ir kad tavo kūrybos laisvė reikalauja erdvės, o ne darbo stalo paviršiaus. Kadangi nemoki sistemingai dirbti ir siekti savo tikslų, o tavo tėvų subsidijos irgi nėra amžinos (kaip ir jų dovanoto elektromobilio baterija), susitiksime tinkliniame greitojo maisto restorane.

Nes galima didžiuotis tuo kad sėdėdamas mokyklos suole nepraleidai nei vienos pamokos. Taip pat galima didžiuotis tuo, kad maisto banke renki maistą asmenims be nustatytos gyvenamosios vietos, kitaip tariant, tiems, kas neskaitė Ovidijaus bei kitų klasikinių tekstų. Galima didžiuotis ir tuo, kad myli gyvūnėlius ir socialiniame tinkle repostinti viską, kas bent kiek susiję su beglobių gyvūnų prieglaudomis. O galima skaityti ir mėgautis tuo kas yra amžina ir nepakeičiama. Ovidijaus Elegijos – vienas iš dalykų, auklėjančių amžinas amžinosios kultūros, amžino autoriaus amžiais neišmirsiantį skonį geriems, brangiems ir teisingiems dalykams be Coelho ir Leknicko citatų.

Vertėjas sveikina Tave, mielą ambicingą skaitytoją. Lai vienas šimtas pirmaisiais Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metais (ir dvidešimt devintaisiais pagal kitą skaičiavimą) Vertėjo mieste kartu su klasikinių tekstų skaitytojų populiacija plinta  ne siauri plėšyti džinsiukai su skylėmis, dėvimi ant cypiančių apie klimato kaitą,  Afrikos vaikų badą apgiedančių šelpėjų, kuriuos pačius šelpia tėvai, galimai sunkiai dirbantys užsienio šalyse.

Pirmoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija FB grupėje „venusetamor.lt“ publikuojama 2019 metų kovo 11 dieną. Ji ir keletas paaiškinimų – žemiau.

Šias sukūriau eiles kraštuose sabinų užaugęs:
Nuotykiams mano paikiems tiko Nazono giesmė.
Liepė Amoras rašyt! Pasitraukite, griežtosios, dinkit!
Jums nederėtų skaityt mūsų žaismingų eilių!
5 Skaitomas būti galiu sužadėtinės žvilgsnio nešalto!
Arba jaunuolio, kuris meilėj nespėjo įgust.
Mano teskaito eiles jaunuolis, sužeistas lanko!
Savo liepsnoj atpažins pėdsaką mano kančios.
Ir nustebęs ilgai kartosiąs: „iš kur gi poetas
10     Jausmą pažįsta, kuriuo deginant liepsnai sergu?“
Pamenu, drįsęs esu apgiedoti karus dangiškuosius:
Giją norėjau giedot – pilna tam buvo jėgų –
Žemė kerštinga tuomet vis siautėjo, kai į Olimpą
Pelijo kalnas viršun Osą užkėlė lengvai.
15 Rankoje žaibą laikiau Jupiterio, debesiui slenkant,
Žaibą, kurio sviedimu savąjį dangų apgins –
Užtrenkė draugė duris! Jupiterio pamečiau žaibą;
Apie Jupiterį greit protas nustojo mąstyt.
Dieve vyriausias, atleisk! Nepadeda tavosios ietys!
20     Užtrenktos durys stipriau trenkia tavųjų žaibų!
Teko prie iečių savų sugrįžti – elegijas kurti;
Žodžiai malonūs staiga draugės atvėrė duris.
Eilės geba nulenkt ragus kruvinosios Selėnės,
Bėgančius žirgus gebės kylančios saulės atšaukt.
25 Dingsta skambant giesmėms gyvačių nasrai išdarkyti,
Savo šaltinio vanduo ieško suskambus eilėms.
Durys krito eilių skambesy, stakta neatlaikė,
Ąžuolo skląstį garsai tuoj nugalėjo giesmės.
Kuo naudingas yra apgiedotas vikrusis Achilas?
30     Sūnūs Atrėjo abu kuo gi padėtų labiau?
Hektoras metų tiek pat paskyrė klajonėms ir karui,
Vertas jisai apraudot grobtas Achilo žirgų.
Veido mergelė skaistaus, pagyrus žodžiui manajam,
Lekia pas dainių pati – tai mūsų meno vertė.
35 Didelė tai padėka! Palieku šlovingus herojus!
Likit sveiki! Ne manoms nuopelnai jūsų eilėms.
Veidus dailiuosius giesmėms atsukite, mielos merginos!
Spindintis mums pakuždės paikas Amoras eilių!

Keletas paaiškinimų

1 eilutė: sabinų kraštai. Sabinų arba pelignų. Šios, vienos iš romėnų etnosą ir tapatybę suformavusių tautų žemėse yra Sulmono miestas, kuriame gimė ir augo Ovidijus.

12 eilutė: Gijas. Vienas iš hekatoncheirų, i.e. šimtarankių milžinų, skirų apginti Olimpo dievus nuo gigantų. Google: gigantomachija ir titanomachija. Pats Gijo paminėjimas – tai užuomina, jog Ovidijus bandė rašyti „rimtą“ poeziją, kitaip tariant, epus.

13 eilutė. Osos ir Pelijo kalnai. Gigantomachijos metu, kai Žemės siųsti gigantai kovojo su Olimpo dievais, jie ant Olimpo kalno (kur gyveno su Žeme/Gaja kovojantys dievai-olimpiečiai) užkėlė dar du kalnus – Peliją ir Osą. Planas nepavyko ir šiuo metu Olimpas, Pelijas ir Osa visdarstovi atskirai Tesalijoje.

23 eilutė. Selėnė. Mėnulio deivė arba pats mėnulis. Kodėl raguota? Nes mylėjosi su ožiu Panu. Kodėl kruvina? Nes užtemimo metu mėnulis yra labai raudonas. Epuose tai dažnai būdavo magijos pasekmė, o iš ankstesnių elegijų galime spręsti kad magijos Ovidijus nelabai mėgo. Tokiu pavyzdžiu taip pat pabrėžiama poeto eilių galia prieš magiją ir užkeikimus, kuriuos poeto herojus dažnai laiko provincialios kultūros bruožu.

29 eilutė. Achilas. Be galo žymus Homero epų veikėjas. Čia – rimtos literatūros (i. e. epinių poemų) simbolis.

31 eilutė. Hektoras. Trojos  pusėje kariavęs karvedys. Kai buvo nugalėtas, Achilas jo kūną pririšo prie savo vežimą ir vilko aplink Trojos miesto sienas.

[įrašo pabaiga]

Published by

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *