Keturioliktoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis tekstas.

Dėl penkioliktosios elegijos turinio – paskutinis. Skaitytojo estetinio pasitenkinimo mechanizmai pamatys ir penkioliktąją elegiją. Ji taip pat gaus savo įžanginį tekstą. Tačiau ar dažnai skaitai knygos anotacijas galiniame viršelyje, mielasis Skaitytojau? O padėkas rėmėjams? Vertėjas perspėja – tai skaityti bus verta, bet tai jau ne elegija grynuoju pavidalu, o loginė ir tradicinė pirmosios Ovidijaus Amorų knygos pabaiga.

Kaune ruduo. Gražiausias metų laikas. Vertėjas gražiausia laiko vasarą, bet ji nelabai kaunietiška. Viename off-topinių tekstų Vertėjas bandė perteikti savo miesto veidą vasaros metu (2k18 – karščiausia). Tačiau Vertėjo estetinius pojūčius labiausiai lepina ruduo. Dar nėra šalta. Galima vilkėti lengvą paltą ar liemenuotą striukę, po kuria – marškiniai. Daugiau nieko nereikia: tik iki nepadorumo nublizgintų batų a priori et in corpore (rinkinyje ir pagal nutylėjimą). Jokio apnuoginto kūno, trumpų rankovių ar šortų – vertėjas, neturėdamas dėl ko drovėtis vis tik mėgsta nusirengti vietoje ir laiku. Kitaip tariant,  rudeniška oro temperatūra leidžia būti tuo, kuo nori būti, o žiema dar neverčia dėtis kepurės ar megztinių: tai drabužiai, socialistiškai verčiantys Vertėjo miesto žmones identišku nuo šalčio besiginančiu biologiniu turiniu.

Didžiausias šio metų laiko privalumas – tikrosios merginų formos – ne kūno formos, bet dermė, priverčianti įsimylėti turinį vieno žvilgsnio dėka – atsitiktinai atsitiktinės praeivės plaukuose įstrigęs geltonas lapas (jį visuomet galima „netyčia“ pastebėti ir išimti iš jos plaukų susipažinimo proceso pradžioje) verčia slėptis po pirmykščiais lapais bikinius ir ekstremalaus trumpumo sijonėlius liepos mėnesio atokaitoje garuojant Rotušės aikštės grindiniui.

O tuomet prasideda. Tatuiruoti antakiai (proporcijų nerasta). Raudonosios vėliavos spalvos lūpos. Išvirtę tešmenys – svarbu ne dydis ir forma, o kad išvirtę ir per daug matosi. Ne, ne subtilus krūtinės kontūras verčiantis sekundei pamąstyti, kas ten viduj, bet tešmenys. Sėdmenų ir kojų riba per leopardo kailio tekstūros klostę. Mėlyna ar poison (ryškiai-ryškiai žalia) plaukų spalva. Berniukiškos šukuosenos ten, kur jos labiausiai netinka (kartais net labai tinka, bet čia ne tas atvejis). Centimetro storio tatuiruoti antakiai. Glaisto (žarg. špakliaus) sluoksnis ant veido odos (Senukai – visada išsirinksi). Oranžinės timpos su adidas. O gal su adibas? Ne sporto klube. Vertėjo miesto Nepriklausomybės aikštėje, Karo muziejaus sodelyje, arba geriau: visai netoli Nežinomo kareivio kapo, į kurį atsisukę dviejų universitetų langai ir Lietuvą kūrusių žmonių biustai kartu su Laisve ir dar dviem liūtais.

Paskutinės elegijos įžangoje, kaip ir Ovidijus, jo Vertėjas paliks dedikaciją miestui, šaliai ir merginoms, iš kurių guolių išlipant rytais norėjosi išversti dar keletą Ovidijaus eilučių. Taip pat ir motinai maitintojai, kuri išmokė mylėti klasikines raides (litteras Classicas) bei jos žmonėms. Kol kas – vertėjo žodis merginoms:   

Įsimylėkite save! Visa širdimi, visais sielos likučiais, visu kūnu, visa dvasia, visu seksualumu! O tuomet, jeigu norite ką nors pakeisti savo formoje ar turinyje, keiskite! Per rožinius savimeilės akinius! Pro jų lęšius bet koks pokytis tiks prie Jūsų veido, kūno, turinio. Nesvarbu, ar tatuiruotė, ar šukuosena, ar ausų kampučių plastika, ar figūros pokyčiai (be prievartos sau ir su kvalifikuotų specialistų pagalba). Tuomet tikrai norėsis Jums pasakyti vos pamačius: Patinki! Varom kavos?  Ir „netyčia“ išimti plaukuose įstrigusį rudeninį lapą.

Apie tai ši elegija. Žemiau. Paaiškinimai dar žemiau.

Plaukus teplioti greičiau nustoki, – sakydavau nuolat!
      Kiek dažyti gali likus visai be plaukų?
Galvą ramybėj palik, plaukai tavo patys dailiausi,
      Dengiantys šonus tavus baigias sulig apačia.
5 Buvo kadaise ploni ir tu juos bijojai tvarkyti –
      Kinai spalvoti tiktai sugeba tokius išaust.
Vorė kojytėm grakščiom išaustų siūlą plonytį,
      Slėptųs pastogėj tuščioj šitaip lengvai ausdama.
Tavo ne tamsūs plaukai, nėra ir spalvos jie auksinės,
10     Jų maišyta spalva – aukso gražus vidurys.
Slėniuose Idos drėgnuos šią spalvą kedras įgauna,
      Žievę sunkią kurio jei pamėginsi nuimt.
Plaukus paliki klusnius – šimteriopai geriau garbanotų;
      Tiesūs paklusnūs plaukai skausmo tikrai nesuteiks.
15 Nei segtukai nuplėš, nei tarpai šukų dantytų,
      Visad puošėja galvos jautėsi saugiai su jais.
Prieš manąsias akis dažnai ją puošė tarnaitė;
      Jai segtukais badyt rankų neteko visai.
Rytą ankstų dažnai nespėjus plaukų sušukuoti
20     Purpuro guoly savam nugarą pratus atlošt.
Taip sutaršytų plaukų – lyg bakchantės iš Trakijos grožis
      Spindi šiai ant žolės gulint trumpam pailsėt.
Daug blogybių tikrai prityrė plaukai sušukuoti
      Buvo švelnūs lyg tol, it prasikalę pūkai.
25 Kantriai aukojo save ir ugniai, ir grūdintam plienui
      Kad ant pakaušio kantraus vingiai išliktų plaukų.
Šaukdavai: „nepadoru! Nedegink plaukų, nelaboji.
      Gražūs savaime, palauk, eik nuo galvos, geležie.
Vargšus kankinti nustok: neturi ugny suliepsnoti;
30     Šukų užtektų plaukams nepaklusniesiems tvarkyt.“
Dailūs buvo plaukai – turėti juos Apolonas
      Geistų, kaip Bakcho galva geistų tavųjų plaukų.
Lyg Dionės nuogos, kuri garbanas rankomis laiko –
      Šitaip vaizduoja dažnai gimusią jūros putoj.
35 Kam gi ieškai plaukų, kuriuos pati pagadinus?
      Kam gedulinga ranka veidrodį sviedi šalin?
Sau nūnai negraži, kai akys priprato prie seno,
      Nori atrodyt gerai – praeitį staigiai užmiršk.
Juk nepakenkė tau užkalbėta žolė pavyduolės
40     Ir neplovė vanduo tų tesaliečių žolių.
Jiems nepakenkus liga (šalin, linkėjimai baugūs!),
      Jiems ir liežuviai pikti nesugebėjo pakenkt.
Tavo ranka ir kaltė plaukams šį nuostolį daro,
      Nuodą sumaišius pati dangalui savo galvos.
45 Kuokštą belaisvių plaukų Germanijos žemė parūpins,
      Vedamos triumfo giesmės saugoma būsi tautos.
Rausti tektų dažnai, jei kas šukuoseną girsiąs
      Teka atsakyti „Deja, tai pardavėjo dėka.
Giria vietoj manęs nūnai kažkokią sigambrę;
50     Liko tiktai atminty savąją šlovę nešiot.“
Vargšas esu! Šauksmus ir ašaras bando pridengti;
      Rankos negali nuslėpt gėdos raudonio žanduos.
Žvilgsnį sustabdo trumpam, matydama kuokštus ant kelių,
      Man, o ne jiems paskirti buvo šie kuokštai plaukų.
55 Šyptelk ir pagalvok! Šią skriauda gali pataisyti!
      Greitai galėsi žibėt savo tikraisiais plaukais.

Paaiškinimai (NE komentaras)

6 eilutė. Šilkas iš Kinijos (dažnai – dažytas). Importuotas į civilizuoto pasaulio miestus jau erų sandūros metu.

11 eilutė. Idos slėniai. Egzistuoja du Idos kalnai. Pirmasis – Kretoje (tenai gimė Jupiteris/Dzeusas). Antrasis – Trojoje: jame įvyko Pario teismas. Paris turėjo įvertinti trijų deivių – Veneros (Afroditė), Junonos (Hera) ir Minervos (Atėnė) – grožį. Įvertino. Venera už Mis-Antikos titulą suteikė Pariui Helenos meilę, dėl kurios kilo Trojos karas – teisėtas Helenos vyras turėjo pakankamą testosterono koncentraciją kraujyje ir šiaip buvo ambicingas jaunuolis iš Kauno spartietis.

12 eilutė. Kedras ir jo žievė. Keli komentatoriai laikosi nuomonės, jog iš tikrųjų turimas omenyje kadagys (kedras geografiškai nelabai būdingas Idai), po kurio žieve slypi labai vertinga mediena, po kontakto su oru įgaunanti tamsią akiai malonią bei orią spalvą.

21 eilutė. Trakijos bakchantė. Bakchantė – vyno ir tūsinimo (šėlsmo) dievo Dioniso (Bakcho) garbintoja. Dioniso kultas numato siautėjimą, mylėjimąsi, ir laukinę žmogiškojo grožio prigimtį. Sutaršyti plaukai – šio prigimtinio grožio atspindys.

32 eilutė. Bakchas (Dionisas). Vyno ir pamišimo dievas. Žr. vienu paaiškinimu aukščiau.

33 eilutė. Dionė. Veneros (Afroditės) motina. Dažnai šiuo vardu vadinama ir pati Venera. Veneros gimimas iš jūros putos vaizduojamas jai rankomis išspaudžiant jūros vandenį iš  savo plaukų (ji tai daro pati arba jos motina). Norint daugiau sužinoti apie tokį Veneros vaizdavimo būdą, Google‘inti: Aphrodite Anadyomene.

39 eilutė. Užkalbėta žolė pavyduolės. Ovidijus visuose meilei skirtuose tekstuose pažymi neigiamą požiūrį į kalbančius gyvulėlius Kūčių naktį, senovinius užkalbėjimus ir kitokias už bažnyčios ribų esančias jonines.

40 eilutė. Tesaliečių žolės. Tesalija garsėjo būrėjomis ir įvairiausio plauko užkalbėtojomis.

45 eilutė. Germanų plaukai. Augustas (Ovidijaus gyvenimo metu) kariavo su germanų gentimis. Germanai, pralaimėję mūšį mėgdavo nusiskusti plikai. Ironija slypi tame, jog galiausiai karas su germanų gentimis Augustui nebuvo sėkmingas (Google‘inti: Teutoburgo miškas, Arminijus). Viena iš versijų – šalia karinės plaukų pašalinimo teorijos iš vokiečių germanų genčių komerciniais pagrindais buvo importuojama žaliava perukų gamybai.

49 eilutė. Sigambrai. Viena iš germanų genčių, su kuriomis kariavo Augustas.

  [įrašo pabaiga]

Published by

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *