(off-topinio teksto apie Kauną tęsinys)
Mielasis skaitytojau,
tau jau yra tekę skaityti ir mintimis (o gal netik mintimis?) liesti nuostabiausią pasaulyje (ne vienintelės) moters kūną. Be seilių ir nereikalingos romantikos. Keli tūkstančiai litų (skaitytojau, nepamiršk ir kitų tekstų) jau kišenėje. Tai veikia. Seilėti laiškai, rašomi prigėrus gyvybei nepriimtinus kiekius vyno – ne. Teisinga stoikė ir kiti „patiniški“ pasitikėjimo savimi požymiai – veikia. Mačernio, Gėtės, Šekspyro, Ovidijaus eilės mėnesienoje – ne. Raumenukas – veikia. Žvaigždžių stebėjimas ant garažų kaimyniniam kieme – ne. Vis gi, mėnesienos stebėjimas labai gerai veikia ant teisingo neekologiško ir didelio prabangaus automobilio kapoto prie Kauno marių Helijo vežimams jau nusileidus.
Jauti ironiją, mielasis skaitytojau? Jaučia ir Ovidijaus herojus.
Dvigubą ironiją? Juk vertėjas aukščiau išdėstytoje pastraipoje ją taiko tiek neseniai praturtėjusiam marozui (nemaišyti su jaunuoliu off-topiniame tekste apie Kauną), tiek seilėtam vilnietiško tipo ką tik iš sodžiaus studijuoti atvažiavusiam romantikui (liurbiui iš įžanginio 6-osios elegijos teksto), tiek sau pačiam. Ši elegija – apie tai. O joje – du skirtingi herojai.
Grįžkime į pirmosios pastraipos pradžią. Įsivaizduokime, kad ironijos nebuvo, o joje minimas veikėjas suderina visas romantikos, vyriškumo ir „patiniškumo“ rūšis, namuose skaito klasikinius tekstus lotynų ir senovės graikų kalbomis, t. y. jam būdingi visi geriausi hipotetiški (ne stereotipiški) tobulo kauniečio bruožai: uždirba, už save pakovoja (turi raumenį, bet fizinės jėgos kovoje prireikia retai), puikiai rengiasi, puikiai elgiasi su jį supančiomis merginomis. Jis neturi iliuzijų dėl klimato kaitos ir kitų nesąmonių, o jo protas, skaitantis bei vartojantis teisingą meną teisingose vietose, realybės siekia labiau nei pseudo-retro stiliaus dviračio ir šuniuko iš prieglaudos (#socialiaiatsakinga).
Kaip elgtųsi 6-osios elegijos verkšlenti mėgstantis personažas ir off-topic teksto apie Kauną herojus, atėjus tai akimirkai? Pirmasis, visų pirma, nesuprastų, kada pradėti tvarkytis su partnerės drabužiais. Jis jau seniai pramazino akimirkas, kai reikėjo būsimą partnerę paimti už rankos, apkabinti, pradėti bučiuoti, leisti rankas žemyn link itin jautrių vietų, pradėti naudotis kita ranka (tam pačiam tikslui). Partnerė nepasimeta, amžinoji dora ir nekaltybė ją tik labiau sujaudina, todėl ji toliau bando leisti žmogui suprasti, ką jis turi daryti, ir kuo tai turi baigtis. Žmogus, negražiai pasielgęs su palaidine (pagaliau suprato, bet patirties pritrūko) netyčia pešteli savo partnerei plaukus. Partnerė, įvertinusi galimai užsivedusį jaunuolį švelniai pasako savo žemu seksualiu balsu: „ei, ką darai, būk atsargesnis“…
Reakcija #1. Mūsų mažutis pradeda atsiprašinėti, verkšlenti ir maldauti pasigailėjimo. Mergina, nesupratusi kas įvyko, išsigąsta tokios reakcijos ir tiesiog išeina. Ne todėl, kad kažkas blogai. Ji nesuvokia, kas vyksta, ir nusprendžia, kad bepročių jos gyvenime jau pakanka. Vėliau, pradėjusi klasikinės filologijos studijas ji, perskaičiusi 6-ąją ir 7-ąją Ovidijaus Amorų pirmosios knygos elegijas supras, kad mažutis, būdamas per daug švelnaus būdo, tiesiog išsigando.
Reakcija #2. Jaunuolis (taip, ambicingas ir iš Kauno), supratęs merginos kūno kalbą įsikimba į jos plaukus taip stipriai, kad lengvas skausmas kūną užlieja lydimas nepakartojamo malonumo. Suvelti plaukai, matomos ir jaučiamos žymės ant kaklo, kūno, proto ir atminties užbaigia jaunuolio darbą, įrašydamos jo vardą į JOS istoriją ir septintąją Publijaus Ovidijaus Nazono pirmosios Amorų knygos elegiją. Joje – abu veikėjai.
Mielasis skaitytojau, idant skaityti būtų lengviau (o kartais – bent jau suprantama), nemažai turinio turi būti bent paviršutiniškai paaiškinta. Tai, beje, nėra komentaras. Tik užuominos, kur jo ieškoti.
7 eilutė. Ajantas. Apimtas Atėnės pasiųsto trumpalaikio sąmonės aptemimo išžudė avinų bandą, juos laikydamas graikų karo vadais (veiksmo vieta: Trojos karas).
9 eilutė. Oresto kerštas. Orestas atkeršijo tėvo žudikei, t. y. savo motinai ir jos naujam geismo objektui. (Googlinti: Orestas, Elektra, Klitaimnestra, Agamemnonas, Aigistas, erinijos/furijos). Už minėtą žmogžudystę patį Orestą persekiojo ir gąsdino erinijos (tūlam paprastam švelnios dūšios jaunuoliui labiau žinomos kaip furijos).
13 eilutė. Atalantė iš Arkadijos (nemaišyti su Bojotijos Atalante). Palikta tėvų (tie norėjo berniuko, gyvybės langelis vietos gimdymo namuose numatytas nebuvo) buvo išmaitinta meškos ir užaugo girioje. Pasižymėjo žiaurumu, kovos menų titulais, ir šaudymo iš lanko taiklumu.
15eilutė. Notas – pietys. Tesėjas, nukovęs pusjautį Minotaurą paliko Kretoje Ariadnę. Ši liko seksualiai nepatenkinta liūdėti su sudaužyta širdimi. Išpinti plaukus – gedu;6lo ženklas.
17eilutė. Kasandra. Atėnės (Minervos) žynė iš Trojos. Dažnai vaizduojama netvarkingais plaukais, mat Ajantas (NE TAS Ajantas iš 7 eil., Ovidijus mėgsta retesnes mitų versijas) ją pasiėmė jėga, o netvarkingi bei suvelti plaukai simbolizuoja tai, kaip žmogus atrodo po prievartos, patirtos sueities metu. Juk juosta surišti plaukai dažnai simbolizuoja tą patį, ką rūtų vainikėlis mūsų platumose (Atėnė – viena iš amžinai nekaltų deivių).
29 eilutė. Kviritas – valstybės tarnybos darbuotojas.
31–32eilutės. Tidėjas. Mitinis Argo polio karalius. Buvo sugebėjęs sužeisti Afroditę (Venerą) ir Arėją (Marsą). O kas pagimdė Erotą (Kupidoną)? Teisingai, Venera ir Marsas.
52eilutė. Paro salos marmuras pasižymėjo kokybe ir tinkamumu skulptūrai.
55 eilutė. Zefyras – ne konditerijos gaminys. Tai – vakarų krypties vėjas. Notas – žr. 15 eil.
[teorinės dalies pabaiga]
Pančioki mano rankas! Nusipelno grandinių teisėtai!
Šėlsmui atslūgus trumpam, drauge, pagelbėt ateik!
Mano beprotes rankas pamišimas prieš ponią nukreipęs!
Plaštakų dėl neklusnių verks sužeista mergina.
5 Šitaip sužeisti gailiu mieliausius gimdytojus savo,
Šitaip paskelbti galiu karą šventiesiems dievams!
Ką, Ajantas laukuos septynodį skydą turėjęs
Nesugebėjo patiest žemėn bandos gyvulių?
Kerštas Oresto baisus gimdytojai tėvą nužudžius
10 Privertė ietį numest keršto dievybėms slaptoms?
Ar gi galėjau išdrįst taršyti plaukus tvarklingus?
Net išardyti plaukai nesugadino ponios.
Šitokia buvo daili. Lyg atmintų Arkadijos girios,
Kaip Atalantė žvėris baidžius savuoju lanku.
15 Notui laukiniam Tesėjo bures ir melą palydint
Verkė kretietė meili plaukus išpynus krante.
Juosta Kasandros nebent surišo šukuoseną dailią,
Lietė šventyklos grindis meldžiant Minervos skaisčios.
Kas mane bepročiu ar barbaru drįstu vadinti?
20 Bet nutylėjo jinai: baimė sutrukdė teisi.
Veidas jos nebylus man reiškė priekaištą tylų,
Ašaros greit tyloje nuosprendį skelbė griežtai.
Manosios rankos geriau paliktų pečius ir nukristų:
Savojo kūno dalies būčiau netekęs mieliau.
25 Pats nukentėjau tiktai panaudojęs jėgą beprotę,
Šitokią bausmę išsyk pats užsitraukiau jėga.
Draugės žudynių, kodėl man jūs reikalingos, nedoros?
Šventvages mano rankas reikia greičiau surakint.
Bausmę tektų iškęst jei smogčiau kviritui mažiausiam,
30 Negi virš savo ponios teisių man skirta daugiau?
Baisų paminklą kaltės paliko vaikas Tidėjo,
Deivei jo smūgis pirma, mano – suduotas vėliau.
Jo mažesnė kaltė. Aš sužeidžiau mylimą savo,
Buvo Tidėjo sūnus priverstas priešo įniršt.
35 Spindintį sau užsidėk vainiką triumfo galingo!
Auką Jupiteriui dar juo pasipuošęs aukok,
Tavo vežimą tegul džiaugsminga eisena seka,
Šaukia tegul „Valio! Moterį geba nukaut.“
Plaukus išpynus auka teeina prieky išbalus,
40 Jeigu išbalti suteiks teisę žandai sužeisti.
Jau mėlynuotų geriau po lūpų tvirtų suspaudimo,
Spindintys dantys geriau kaklui paliktų žymes.
Jei elgiausi tuomet kaip besaikės nevaldomos bangos,
Pavertė pyktis mane savo akluoju grobiu,
45 Būtų pakakę apšaukt išsigandusią baikščią mergelę,
Gal nebebūtų per daug žiauriai grasinti balsu,
Gal visomis jėgomis reikėjo suplėšyt drabužį
Bent ligi pusės? Tuomet raištis trukdytų toliau.
Plaukus suvėlęs tiktai sustojau, nagu pažymėjęs,
50 Siautėjant pykčio liepsnoms atvirą skruostą žaizda.
Amo netekus blyškiu atsistojo veidu be kraujo
Tarsi iš Paro akmens buvo raižyta jinai.
Drebančius teko matyt jos sąnarius rankų ir kojų,
Tarsi tuopų plukai blaškomi būtų audros.
55 Arba Zefyras tingus lyg grakščiąją nendrę siūbuotų,
Arba paviršiuj vandens Notas paliktų žymes;
Ašaros, slėptos ilgai prasiveržė veidu tekėti,
Šitaip ištirpus sniegams vandenys plūsta srove.
Justi pradėjau tuomet kad mano veiksmai pražūtingi –
60 Gyslas pripildė manas ašaros, verkė kuriom.
Triskart norėjau nukrist ant žemės vardan atleidimo;
Triskart ištiesęs rankas greitai atstumtas buvau.
Net nebandyk abejot – bausmė kankynę palengvins –
Savo įeiti nagais mano skubėki veidan.
65 Mano plaukų negailėk ir mano akių negailėki:
Įniršis rankoms gležnoms gali pagelbėt tikrai;
Nusikaltimo ženklų kad nebūtų taip gaila matyti,
Plaukus suveltus greičiau vieton skubėki šukuot!
[praktinės dalies ir įrašo pabaiga]
Published by