Off-topic tekstas #2
(beveik pasiruošimas Aštuntajai pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegijai)
Viena davatkėlė skuto bulves. Staiga viena bulvė iš krūvos iššoko ir sudavė jai per ranką. Atlėkė ir kita, ir trečia. Išsigandusi padarė išvadą, kad jos neseniai mirusi draugė prašo pagalbos. Užpirko už ją mišias, ir bulvės daugiau nejudėjo iš krūvos.
Dumčius, Jonas, 2014: Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai. Vilnius: Societas Classica. p. 77
Mielas skaitytojau, kiek galima tyčiotis iš vargšės provincijos?
Vertėjas ir nesityčioja. Juk patyčios yra blogai, socialiai nepriimtina (kaip ir mėsos valgymas, automobilio vairavimas, netolerancija bet kam, vengimas rūšiuoti šiukšles, pirkti drabužius, kuriuos siuvo Bangladešo vaikai, etc.), ir visaip kitaip kaunietiška (kiek gali, vertėjau, [necenzūrinis žodis]?).
Gerai, imkimės Ovidijaus.
Ov. Am. I. 8. 17–18:
Protėvių šaukias jinai per kartas iš mirties karalystės,
Žemės kietumą kapų skaldo ilgai burdama.
Kokias priešpriešas dažniausiai sutinkame Ovidijaus meilei skirtuose tekstuose (Amores, Ars amatoria, Remedia amoris)? Tikėjaisi greito atsakymo, mielasis skaitytojau? Ne, šiandien mes ilgai samprotausime apie šio teksto pavadinime išvardintus dalykus, kurie šias priešpriešas sudaro Romoje ir Lietuvoje. Tačiau, užbėgdami už akių, tavęs nekankinsime (spoiler alert) – didžiausių ir svarbiausių Ovidijaus tekstų priešpriešų ribas ženklina sveikas protas iš vienos pusės ir iš krašto išėjusi sąmonė iš kitos. Vertėjas, mėgstantis linksmintis su Ovidijaus tekstais yra įsitikinęs, jog esminė poeto deklaruojama vertybė – aukso vidurys, kuris (šiais laikais sunkiai įsivaizduojama) taip pat galioja ir meilei. Iš amor jis neatima nei aistros, nei polėkio, nei malonumo akimirkų, tik pripildo kokybišku o ne kiekybišku turiniu.
Trečioji šiandienos citata (trys – laimingas skaičius, taip močiutė sakė):
„Jums bus geri poringi metai“ (vienos provincijoje užaugusios merginos mama, Kūčių naktį iš dubens ištraukusi porinį skaičių kūčiukų; šių santykių baigtis lengvai nuspėjama; spėjimai pasitvirtino).
Magija, bildukai, Kūčių nakties būrimai vietoje sąžiningo žaidimo. O ką meilėje reiškia žaisti sąžiningai? Skaitome tekstą apie Kauną ir 5-osios elegijos įžangą. Tiesa, 6-osios elegijos numatytas voliojimasis po durimis bei atsiprašinėjimas iš 7-osios elegijos taip pat yra sąžiningo žaidimo dalis, vadinama pralaimėjimu. Ovidijaus herojus naudoja meilės karo sąvoką, į kurią ir įeina visi pick up line‘ai bei visa tai, kas šiuolaikinėje pusiau norminėje lietuvių kalboje vadinama „kabinimu“ (kaunietizuotoje – čiešinimu). Ką nori pasakyti vertėjas? Ovidijus nesiūlo naudotis viskuo, ką numato serialas Supernatural. Kodėl? Gal jam šiaip gaila?
Gaila. Nes jo Roma – tai šiuolaikinis prietarų nepriimantis metropolis. Šį šiuolaikiškumą XXI amžiuje pastebėti itin lengva – kiekviena didesnė pasaulio sostinė tapo naująja Roma. Šių naujųjų amžinųjų miestų simboliai – Niujorkas (JAV irgi yra labai romėniškos: Trojos karo pabėgėlius Italijoje pakeitė nuotykių ieškotojai iš Senojo žemyno, tame tarpe – ir pačios Italijos), Paryžius, Seulas, Los Andželas, Maskva, Londonas, San Paulas ir kt. Svarbu, kad naujieji Romos miestai-vaikai būtų daugiataučiai. Visų šių miestų gatvėse, klubuose, viešojo maitinimo įstaigose, ir dundančiuose metro vagonuose merginos užkalbinamos taip, kaip liepia Ovidijaus tekstų herojus: vienas iš jo patarimų – nesinaudoti Haimonijos žolėmis ir burtais bei Ajajos kerais, nes tai nėra sąžininga.
Roma, racionali, stipri tiek kariuomene, tiek ekonomiškai, turi savuosius mitus. Graikų mitologija susipynė su etruskų, o vėliau buvo papildoma vis naujomis, iš nukariautų kraštų importuotomis dievybėmis bei papročiais. Prisidėjo ir helenizmas: gėrio ir grožio (toliau – kalokagatijos) sąvoką helenistiniame graikų mene keičia viskas, kas įdomu. Stiprus užsikačialinęs klasikinio Sen. Graikijos laikotarpio graikas su teisinga veido išraiška jau nebeįdomus – tokių pilna visur, o helenizmas domisi paribiais – tuo kas yra už gėrio ir grožio ribų. Šiame interesų lauke – ir liaudies papročiai. Nevertėtų galvoti, kad visi tikėjo žiemos išvarymu per Užgavėnes, bet stipriai mitologizuoto Karalių ir ankstyvosios Romos respublikos periodų gyvenime užkeikimai bei užkalbėjimai turėjo savo vietą. Labai formalią vietą. Stebuklai „iš nieko“ neatsirasdavo, kaip ir kalbantys gyvūnėliai ar ateitį nuspėjantys kūčiukai po Piemenėlių mišių. Šiame kontekste lietuviai romėnus suprastų: burtai ir kai kurie mitai su „nurautais“ papročiais „tiesiai iš kaimo“ taip pat vis dar yra dalis Lietuvos identiteto, ypač provincijoje. Romos provincijoje panašiai. Turėkime omeny, kad romėnų kaimas ir jo ūkiai priešingi lietuviškiems: lietuvišką kaimą sunaikino kolūkių kultūra – todėl lietuvis-kaimietis greičiau kelia asociacijas su dešimtmečio senumo sportiniais drabužiais, daug indoeuropietiškos kilmės (NE totoriškų) keiksmažodžių, girtais traktoriaus vairuotojais kursuose apie alkoholio žalą (norint atgauti vairuotojo pažymėjimą šie kursai būtini). Romėnų žemės ūkis yra gerbiamas, kartais net garbinamas. O helenizmo literatūros ir meno palikimas prie ūkio vaizdų „pririšo“ ir meną. Skaitom Publijaus Vergilijaus Marono Bukolikas ir Georgikas ir mėgaujamės Teokrito Idilėmis – šie ir kiti kūriniai parodo daug (nors ir literatūrizuotų) tiek helenistinės Graikijos, tiek helenistinės Romos aktualijų, kurias galėtų suprasti Lietuvos ikikolūkinio periodo kaimas.
Pax Augusta (pažod. Šventoji taika). Oktavianas Augustas (I a. pr. Kr.), skirtingai nuo Lietuvos Žaliųjų bandė intelekto (o ne blaivymo) būdu surinkti į vieną kultūrinį konstruktą politinių kovų sudraskytą Romą. Visas kaimo vaizdų grožis, jo sujungimas su Romos metropoliu ir mitologija bei šventyklose vykstančiais ritualais, sudievinant net pačią Romą Augusto ideologijoje turėjo identifikuoti, kas yra romėnas, o kas yra profanum vulgus (Horacijų skaityk, kaimieti tu). Visa tai sukūrė kultūrinę mistifikuotos ir mitologizuotos Romos konstrukciją su gana konservatyviu gyvenimo būdu, dorais dideles šeimas ir jų tradicijas turinčiais romėnais be amor (šeimoje neįmanomas dalykas).
Tai, kad Ovidijaus kūryba yra proaugustiškosios (Vergilijus, Horacijus, etc.) opozicija, jau tapo locus communis. Belieka suprasti, kokią vietą šioje opozicijoje užima Ovidijaus herojus, ir kokios pažiūros bei vertybės užkoduotos eilėse Venerai ir Amorui. Kodėl pasirinkta opozicinė tema ir kodėl Ovidijus myli savo (ir tuo pačiu Augusto LABAI mylimą) miestą?
Skrendame apie dvi valandas, dar beveik valandą važiuojame iki Kauno geležinkelio stoties, dar valandą su trupučiu važiuojame traukiniu/autobusu. Amerikiečių gamybos lėktuvas. Korėjiečių gamybos Lenkijoje surinktas 29-ojo maršruto autobusas (alternatyva – visų markių taksi automobiliai). Čekų gamybos traukinys arba vokiškas/turkiškas autobusas. Italų arba japonų gamybos bitutė. Užsienio spauda. O grįžus iš Amžinojo miesto – alkoholis su draugais, o gal nauja tame pačiame bare sutikta lietuvaitė (tik grįžus iš darbo vizito į Romą, DAR pigiausiomis avialinijomis ir per nemadingą ir neprestižinį Kauną, nes gi Kaunas fui, marozų miestas). O gal ta lietuvaitė pati ką tik grįžo iš komandiruotės Singapūre ar Los Andžele ir po savosios komandiruotės nori atsipalaiduoti, klaidžiose Vilniaus senamiesčio gatvių labirintuose surasdama vienos nakties nuotykį už nugaros palikusi visą dalykinį blizgesį. O pakeliui į Vilnių užsienio spauda, gal Duty-Free alkoholio krautuvėje įsigytas buteliukas, žinutė iš kolegos, gyvenančio kur nors Berlyne, bei nepigaus brand‘o laikrodis ant riešo, pirktas per išpardavimą Milane. Tai idealus ovidijiško nuotykio scenarijus. Du sėkmingi žmonės netik numes ant grindų vienas kito drabužius (šiuo atveju ši siužeto linija antraeilė). Jie, keliaudami į kitą žemyno arba pasaulio galą prisilietė prie daugybės tautų, užsienio industrijos perlų, ir to, kas mūsų nuostabų orbis terrarum (i. e. pasaulį) pavertė vienu didžiuliu stebuklu, kuriuo džiaugiasi net tie, kas sako, jog lėktuvai teršia gamtą (Boeing, Solaris, Škoda Vagonka, Neoplan/Temsa, +spauda, +viskio taurė lėktuve, +kava (lot. potio Arabica) oro uoste, +žurnalas anglų kalba su išplėštomis alkoholio reklamomis geležinkelio stotyje, +žinutė iš Berlyno, +Kinijoje pagamintas suvenyras).
Ovidijus prieš dvidešimt vieną amžių gyveno labai panašioje multikultūrinėje terpėje. Roma jau tuo metu turėjo virš milijono gyventojų, vandentiekį, kanalizaciją ir šias sistemas prižiūrinčius ekonominius migrantus ir pabėgėlius iš Artimųjų Rytų. Jau tuo metu einant gatve buvo galima girdėti bent penkias užsienio kalbas, matyti įvairių odos spalvų žmones, stebėti šiuolaikinio stambaus verslo užuomazgas ir gatvėje užkalbinti patikusią merginą. Ovidijus nesako nieko, kas galėtų pakenkti tvirtai #utiutiu meilei šeimose. Jis nesako nieko, kas galėtų pakenkti Augusto ideologijai. Jis nesako, kad kažkas, kas turi gilias tradicijas yra blogai. Atvirkščiai, juk Trojos karas mitologinėje plotmėje prasidėjo dėl sutuoktinį palikusios Helenos, o šio karo pabėgėliai sukūrė Romą. Tačiau tai, kam Ovidijus taiko kandžiausią ir tuo pat metu slapčiausią savo ironiją – tai žmogaus pasirinkimo varžymas. Vaistuose nuo meilės jis sako RINKTIS. Rinktis tradicinę griežtą ir disciplinuotą Romą ar jaunatviško žaismo purtomą pasaulio sostinę. RINKTIS, ar kentėti dėl palikusios merginos, ar ieškotis kitos (net kelių). RINKTIS, ar tarnauti cezario (šiuo atveju tai titulas, o ne tikrinis daiktavardis) kariuomenėje, ar rinktis Amoro pajėgas. RINKTIS provincialumą, gimtąją, nors ir labai didingai sakralizuotą žemę, ar spaudą užsienio kalba be plėšomų puslapių.
Ką siūlo Augustas? Daug ką. Puikų švietimą, išsilavinusią darbingą tautą, kurios dalimi būti yra garbė bet kokiame tuometinio pasaulio užkampyje. Jis siūlo puikų ir išpuoselėtą meną, labai filosofiškus mitus ir viso pasaulio (užkariavimo ir importo) būdu kurtą religiją su didingais ir slaptais ritualais, aprašytą puikių poetų plunksnos. Bet jis nesiūlo to, ką siūlo Ovidijus. Tai yra RINKTIS. Augusto valdymą negalėtumėme pavadinti autoritariniu režimu. Greičiau – autoritetine santvarka. Tai labai gražus (būtent GRAŽUS) valstybės identiteto konstruktas su ideologija ir mitais, kurio labai trūksta XXI a. Europai ir kurį labai puikiai parodo šiuolaikinės JAV, dar geriau suderindamos savo identitetą su laisve RINKTIS.
Kaip ši laisvė funkcionuoja mūsų verčiamo poeto herojaus žodžiuose? Kaip Romos ir jos kultūrai būdingų kultūrinių reiškinių priešprieša Ovidijaus siūlomiems ir propaguojamiems reiškiniams. Atkreipkime dėmesį, kad siūlomiems ir propaguojamiems tik tekstų plotmėje, nes antikiniai autoriai iš esmės nėra autoriai – tai yra tekstai, kurių autorius seniai miręs: jo sukurtas turinys atiduotas perrašinėtojų, leidėjų, komentatorių ir skaitytojų valiai. Šias priešpriešas galime lyginti su išsilavinusio lietuvio požiūriu į pseudomitologizuotus katalikiškai-pagoniškus Kūčių nakties (arba Joninių ir kt.) papročius: būrimai, kalbantys gyvūnėliai, pranašiški kūčiukai. Ovidijaus herojus, jei tik imasi cheatinimo antgamtinių jėgų pagalba, būna vaizduojamas neigiamai. Tai ir matysime 8-ojoje elegijoje [Cavete locos Brittanice SPOILERS vocatos / MIND THE SPOILERS!]: senyva moteris, linkusi apsukti upių tėkmę, pažinti mirusiųjų pasaulį, kviestis protėvių dvasias mokina jauną merginą dovanų pavidalu išlupti visus įmanomus pinigus iš meilužių. Tokiems bjauriai provincialiems įvaizdžiams (o juk būrimo salonų daugiausia miestuose, mažesniuose už Šiaulius ir Panevėžį) dirvą išarė helenizmo literatūra: klasikinės Graikijos kalokagatijos vaidmuo jau buvo pasenęs. O ir susirasti turtingą meilužį bei jį melžti – provincialu ir šiais laikais. Romoje, nors ir netiesiogiai, teisinga moteris teisingoje aplinkoje, susituokusi su teisingu vyru galėjo daryti svarią įtaką vyrų valdomiems reikalams. Šiuo metu melžimo veikla dažniau užsiima atvykėlės, kurios yra išnaudojamos išnuomojamos (bet NĖRA seniausios profesijos atstovės) ir paliekamos. Miesto pavergtos ir įtrauktos merginos tampa daug pasiekusiomis damomis – tai ir yra vienas iš šiuolaikinės (NE geografinės, vidinės) provincijos ir didmiesčio skirtumų, matytas dar Romoje. Mūsų herojai susitinka laisva valia, ir jų tikslas – amor: savo noru, vardan kūno malonumo ir sielos pasitenkinimo poliruoti sienų ir grindų apdailos paviršius savo rūbais prieš kedenant šilko patalus nesiekiant vienas kito „numelžti“, juk abu šių misterijų dalyviai visomis prasmėmis po savo kojomis turi pasaulį.
Visi sprendimai, šiuolaikiniam blaivaus proto žmogui atrodantys mažų mažiausiai kvailai Ovidijaus tekstuose taip ir yra vaizduojami. Nesvarbu, ar tai perdėtas tikėjimas prietarais ir užkeikimais, ar per daug verkšlenimo užuot viską pamiršus bei susiradus naują partnerę, ar tavo paties sutaršyti merginos plaukai (lengvas žiaurumas juk sujaudina) septintosios elegijos liurbį verčiantys tūkstančius kartų gailėtis. Perdėtas meilužio išnaudojimas ir bandymas juo manipuliuoti taip pat laikomas paribiu: tau, ambicingas jaunuoli iš Kauno, nereikia kaimietės, kuri atvarė studijuoti kokio socialinio darbo ir nori vaikinuko, kuris ją pamylės ant automobilio kapoto prie Kauno marių. Tu skaitai klasikinius tekstus, o provincialus protas, deja, negeba įvertinti Paro salos marmuro grindų. Kaip ir parketo art-deco stiliaus patalpoje, kažkada ženklinusioje Nepriklausomybę ir aršiai elegantišką Lietuvos drąsą. O Tu juk tiek naktų ir metų dirbai, kad visa tai priklausytų tau. Kad Žaliakalnio papėdėje, balkone poryt, stovėdamas su kava ir Lietuvos vėliavėle galėtum išgirsti mūsų valstybės šimtmečiui skirtus pabūklo šūvius Karo muziejaus sodelyje.
O kas sieja šią Lietuvą su Ovidijaus Roma? Pasirinkimas. Ovidijus (o gal tik jo tekstų herojus?) buvo ištremtas už teisę pasirinkti, ką šlovinti, o ką ironizuoti. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti pritempta, tačiau ar ne todėl mes tiek skolingi tūkstančiams taip pat nukentėjusių lietuvių, padariusių savo pasirinkimą?
Mūsų vėliava, himnas, herbas, demarkuota valstybės siena, kalba ir teisė rinktis kažkam kainavo išsilavinimą, ambiciją, savo ir mylimų žmonių laisvę bei gyvybę. Turintys barščių spalvos (o ne skaisčiai raudonus) pasus su Vyčiu ir salotines tapatybės korteles privalo už tai atsilyginti vėlėms tų, kurie stebi tuos ambicingus valstybę ir jos kapitalą kuriančius jaunuolius (mane ir Tave, mielas skaitytojau) iš geresnio pasaulio dangaus skliautų. Stebi, kaip Tu mindai egzotiškos medienos parketą savo namuose. Stebi, kaip Tu sieki tikslų, o juos pasiekęs džiaugiesi su draugais (ir draugėmis) vis sugalvodamas naujų (dar visai neseniai tai buvo tik pirmieji keli tūkstančiai litų). Stebi, kaip mandagiai praleidi pėsčiąjį vairuodamas. Stebi, kaip tvarkingai parkuoji automobilį sutaupydamas dar dvi vietas kaimynams šalia tarpukariu statyto daugiabučio neužimdamas pėsčiųjų tako. Stebi, kaip tu mirkteli patinkančiai merginai. Ir taip pat stebi, kaip ryte, po to, kai uždarė vakarą naktis, darai jai rytinę kavą. Ir stebėdamas džiaugiasi, kad visa tai pasirinkai ir pasiekei pats, naudodamasis kažkada šių vėlių savininkų iškovota pasirinkimo laisve. Su gimtadieniu, Lietuva! Myliu tave.
[beveik įrašo pabaiga]
Kai rytojaus rytą darysi kavą savo Valentino dienos nuotykiui, prisimink Antiką, Romą, Ovidijų, šių epochos, miesto ir autoriaus tekstus bei jų vertybes. Padėkok už jas Lietuvai, kuri jas turėdama yra civilizuotoje pasaulio pusėje, nubraižytoje Antikos palikimo. Būk dėkingas, juk į Tavo duris niekas nesibeldžia ir neketina Tavęs konvojuoti į artimiausią geležinkelio stotį vien už tai, kas esi ir kuo nori būti. O apie tai pagalvojęs dar šimtą metų atsakingai naudokis teisėmis į pasirinkimą ir atsakomybę.
[įrašo pabaiga]
Kaunas, 2018 m. vasario 14 diena.
Published by