Šeštoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Vertėjo nuomone, pati ironiškiausia elegija. Tačiau, mielasis skaitytojau, neskubėkime. Patirkime nuoseklų pažinimo džiaugsmą su kitokia elegija ir kiek kitokiu jos herojumi, ir daugiau niekada  nedarykime taip, kaip daro šis personažas. Jau netrukus Tau atskleisime šios elegijos receptą.

Sudedamosios dalys:  vienas apsižliumbęs liurbis, vienos labai storos didelio privataus namo (domus) durys, vienas prie durų prirakintas vergas (ianitor – durininkas), viena (nematoma) mylimoji (domina – ponia).

Rimtoji dalis. Prie durų iš meilės ašarojantis mielas ir pasaulio grožiu tikintis mėmė bei jo malda turi savo vietą graikų ir romėnų meilės poezijoje. Ši vieta (tiksliau, šis motyvas) vadinasi παρακλαυσίθυρον. Nesugebi perskaityti? Nieko tokio, taip gal bus suprantamiau – paraclausithyron (pažod. prieuždarytųdurų). O dabar marš mokytis klasikinių kalbų. Kartu ir raumenuką užsiaugink – neteks voliotis po pasikėlusios intelektualios vilnietės durimis.

Šis reiškinys figūravo ir vėliau, kaip trubadūrų poezijos produktas. Serenadas dainuojantis romantikas su rože dantyse ir prastos kokybės muzikos instrumentu po merginos langais (neretai – riterio pasamdytas) – kiek naujesnė antikinio produkto versija. Taip pat pravartu įsivaizduoti, kaip atrodė mylimosios namo durys su apsauginiu. Nueiti į Turniškes, ir pasižiūrėti, kokį vaizdą sudaro didžiulis nuosavas namas su krūva kamerų ir betonine tvora, pro kurią nieko nesimato. Skirtumas su Romos domus tik tas, jog apsauginis šiais laikais (o ir pradedant vėlyvąja Romos respublika) nėra tvirtinamas grandine prie šių durų/vartų. Kitas svarbus dalykas – komedijos. Vienas konvencinių jos komponentų – išgėręs dejuojantis meilužis  prie didžiulių ąžuolinių durų (vadinamas paprastai – jaunuoliu, adulescens; meilės vaikymosi būdas gali skirtis priklausomai nuo autoriaus ir laikotarpio). Yra dar vienas, tik šiai elegijai  būdingas elementas: refrenas (besikartojanti eilutė), kurią maldaudamas mūsų raudotojas vis pakartoja (24, 32, 40, 48, 56 eil.): Bėga vis laikas nakties, skląstį atverti meldžiu! Čia ir atsiveria ironija – Ovidijaus herojus visos elegijos bėgyje yra bejėgis, juokingas ir romantiškas. Ypač kai poetas visą vaizdą papildė vergu, nors tradiciškai paraclausithyron numato pačių durų maldavimą be laimingos pabaigos vilties, kadangi durys pačios nesidarinėja.

Alternatyvi nuomonė: užverti klevo varteliai, paleisti pikti kurteliai (l. l. d. „Neatjok šią subatėlę“). Papildysime numatytą vaizdą tuo, kad durys yra labai gausiai sudrėkinamos Romeo beta-versijos (Shakespeare v. 0.5) ašaromis. Interpretuoki pats, mielasis skaitytojau, remdamasis patirtimi bei sugedimo lygiu.

Vertėjo nuomonė bei šių laikų kontekstas. Vertėjas mano, kad Ovidijus, prieš tai raginęs savo herojų būti stipriu, veržliu, ir kariauti meilės karą, pasirinko kitą šio karo pusę ir šioje elegijoje piešia veidrodinį savo eilių herojaus portretą. Kitaip tariant, poetas per šios elegijos herojų nusprendė parodyti, koks neturėtų būti miles Amoris (Amoro karys). Vėlesniame Ovidijaus tekste, Vaistuose nuo meilės, išvis raginama nesivolioti po mylimosios durimis. Prie šio raginimo prisideda ir vertėjas, aprašydamas hipotetinę, su realybe mažai bendro turinčią situaciją, kuri atsitiktinumo dėka, visgi, gali tapti realybe.

Persikelkime į šiuolaikinį didmiestį. Geriausia, Vilnių (jis yra didžiausias ir jame kas rugsėjį apsigyvena vis daugiau studentų), nors tinka bet kuris Lietuvos miestas, turintis universitetą, įskaitant Klaipėdą ir Šiaulius.  Įsivaizduokite merginą, kuri keletą semestrų pragyvenusi mieste jau spėjo išmokti nemėtyti higienos priemonių į klozetą (lauko išvietė bei brangi tėviškės žemelė tam neprieštaravo). Šeimoje ją lepino, ji buvo šaunuolė (ne taip kaip brolis-chuliganas), vietos gimnazijoje ji neblogai mokėsi, svajojo apie Vilnių ir pagaliau išvyko studijuoti (galimai net labai kūrybišką su menu susijusią specialybę, dėl ko pasąmonėje jaučiasi geresnė už visą savo kaimą). Jos skonis pasidaro itin rafinuotas, daug kas jai tampa „nelygis“, nors pati ji to niekuomet nedrįstų pripažinti (save laiko gera paprasta miela [jau nebe] mergaite). Ji pradėjo puikiai išmanyti stilių ir miestietišką gyvenimo būdą su sušiais, nuomojamais dviračiais (ekologiška ir socialiai atsakinga), įvairių ankščiau negirdėtų rūšių kava plastiko-popieriaus indeliuose, kamščiais Kalvarijų ir kitose gatvėse, galų gale, saulėlydžiais virš Konstitucijos prospekto dangoraižių stovint sausakimšo viešojo transporto priemonėje minėtuose kamščiuose.

 Atsiranda ir berniukas. Toks irgi iš provincijos, mielas, uoliai besimokantis, nespėjęs užsiauginti ambicijų ir siekių. Kaip optional jo grožio ir gėrio sampratos pasirinkimai gali būti provincialioji katalikybės atmaina, žavėjimasis gamta, ramybės ieškojimas ir kt. Kai mergaitė jam parodys jo vietą gyvenime, mat pati vos vienu semestru ilgiau gyvena  mieste bei moka (iš dalies) naudotis miesto teikiamais patogumais ir turi stilių, jis raudos. Raudos ilgai, prašys atleidimo (už ką, pats nežino), keiks save, keletą kartų prisigers iki nuoširdžios maldos susakymo gulint veidu į skrandžio turinį ir visaip kitaip elgsis kaip adulescens (jaunuolis) iš romėnų komedijų. Gal ir laišką dar parašys, su daug snarglėtos provincialios romantikos. Gal paišys širdutes ant sniego prie Neries ar miškuose prie Saulėtekio bendrabučių.

Kas įvyktų, jeigu šis liurbis skaitytų klasikinius tekstus, kurių tarpe – ir Publijaus Ovidijaus Nazono poeziją?

Vertėjas, pats perėjęs liurbio kelią, numato keletą įmanomų pasikeitimų jaunuolio gyvenime.

  1. Klasikinių tekstų skaitymas reikalauja disciplinos. Vertimai į kitas kalbas negelbėja – žodynai, Vikipedija, žinynai, net mokykliniai vadovėliai – viso to prireiks norint skaityti net ir išverstą antiką. Provincialūs snargliai ir #utiutiu ims nykti. Atsiras arogancija ir pasitikėjimas savimi. Taip pat – brendimui būtinas tiesos ieškojimo poreikis, galiausiai skatinantis (savęs) atradimo džiaugsmą ir intelektualaus gyvenimo kokybę.
  2. Ovidijaus Meilės menas šalia ironijos ir satyrinio prado iš tikrųjų gali suteikti naudingų patarimų, ypač mažiau patyrusiam jaunuoliui iš provincialiai-krikščioniškos šeimos, klestinčios apvirtusio traktoriaus fone, tačiau nenustojančios lankytis bažnyčioje meldžiantis už traktorininko Prano išgijimą (juk giminė) nuo amor alcoholicus (med. alcoholismus chronicus). Vertėjas yra sėkmingai pasinaudojęs šiais patarimais ankstyvojoje moters kūno pažinimo (virginitas aeterna non dubitabilis) stadijoje.
  3. Aukščiau buvo paminėti ironija ir satyrinis Ovidijaus poezijos komponentas. Naikina naivumą. Verčia nustoti ieškoti vienintelės, atitinkamai, mažiau verkšlenti ir daugiau dėmesio skirti atsirandančių tikslų siekimui.
  4. Politinė kai kurių Nazono kūrinių potekstė kartu su domėjimusi graikų bei romėnų mitologija leidžia lavinti interpretacinius gebėjimus, o Ovidijaus mitų interpretaciją perinterpretuoti (metainterpretacija?). Taip interpretuojant dažnai išeinama iš krašto, tačiau mielos mergaitės iš provincijos jau nebus įdomios – provincialus mielumas negebės tenkinti naujo žingeidumo lygmens.
  5. Ovidijus ir jo tekstų vertėjas Tau sako: nebūk liurbis, neverta voliotis po durimis.

Toliau – elegija.

    Jos 53 eilutėje paminėta Oreitija, kurią prieš vesdamas pagrobė nuožmus vėjas – Šiaurys (Borėjas). Čia atsiskleidžia dar vienas šios elegijos keistumas: paprastai mitinių veikėjų būna žymiai daugiau.

Verge! Vargingai kuris grandine prirakintas prie staktos,
      Plyšį tarp durų sunkių sukantis vyriams praverk!
Prašymas šitoks kuklus – paliki tik ertmę mažytę,
      Šonu kad leistų pralįst varčios per landą tarp jų.
5 Kūnas dėl meilės ilgos sulyso – tai vyksta ne veltui,
      Svoris padėjo kančių reikiamą formą pasiekt.
Moko Amoras lengviau praeiti pro budinčius sargus:
      Kojas nukreipia grindim nepastebėtas visai.
Vengti nakties įpratau, bijoti beprasmių vaiduoklių,
10     Nuolat stebėjaus kitais, žengiančiais žingsnį naktin.
Su švelnia Venera atvirai Kupidonas kvatoja,
      Tariant juokais išgirstu: „greitai įgausi drąsos!“.
Meilė ateina staiga – nebaisūs šešėliai sparnuoti,
      Rankų gyvybėn manon aš nebijau nukreiptų.
15 Verge, tavęs gi bijau, meilikavimus lieju tau snaudžiant,
      Žaibą rankoj turi – lengva mane sunaikint.
Kad pamatytum – žiūrėk, praskleiski duris užrakintas,
      Ašarų mano drėgmė gausiai suvilgė varčias.
Mano, kai smūgiai rimbų tau grėsė nuogam prirakintam,
20      Drebantis balsas tave bandė prieš ponią apgint.
Taip malonė kadais virš tavęs karaliauti pradėjo,
      O neteisybė! Manęs gailestis vengia nūnai.
Skolą teisėtą gražink! Turėtumei būti dėkingas.
      Bėga vis laikas nakties; skląstį atverti meldžiu.
25 Atidaryki! – sakau – nusimesk savo ilgą grandinę,
      Tau palinkėsiu padėt taurę vergystės šalin.
Verge, maldų negirdi, gal pats geležinis daraisi,
     Ąžuolo varčią ramiai laiko sunkioji stakta.
Miestą apgulus padės užsklęsti ir sustiprinti vartai,
30      Kokio tu ginklo bijai kai viešpatauja taika?
Priešo kas laukia tuomet, kai šitaip mylintį engi?
      Bėga vis laikas nakties; skląstį atverti meldžiu.
Be palydõs ateinu, neturiu kareivių ir ginklų;
      Gali Amoras užtat piktas pagalbon ateit.
35 Jeigu ir geisčiau, vargu nustočiau šiam vaikiui tarnauti;
      Kūno paliktų dalis siela manoji nebent.
Šitaip lydi mane Amoras ir vyno šlakelis
      Nuo sutaršytų plaukų slenka vainikas žemyn.
Šitokio ginklo kuris bijotų ir imtų kovoti?
40       Bėga vis laikas nakties; skląstį atverti meldžiu.
Ei, lėtapėdi: gal miegas tave be gailesčio valdo,
      Mylinčio leidžia maldas vėjais pro tavo ausis.
Pamenu, vengti bandžiau tavęs, ketindamas slėptis;
      Visą naktį budrus būdavai po žvaigždėmis.
45 Gal šiuo metu su tavim tavoji draugė prigulus –
      Šitaip geresnė dalia tau atiteko nei man.
Jeigu jau taip – tegul – ir mane grandinės supančios!
      Bėga vis laikas nakties; skląstį atverti meldžiu.
Neapsigauti bandau – ar durų stakta sugirgždėjo,
50      Ženklas duslusis varčios skamba sujudus durims?
Apsigavau – duris pajudino vėjas aistringas..
      Ei! Šis dvelksmas ilgai mano maitino viltis.
Ar prisiminęs gali, Borėjau, Oreitiją grobęs,
      Man į pagalbą ateit, pūsdamas daužti duris?
55 Valdo Miestą tyla, sugerdamas krištolo drėgmę
      Bėga vis laikas nakties, skląstį atverki, meldžiu!
Arba kardu ir ugnim, kuria mano deglas liepsnoja
      Pats pasiruošiu užimt pilnus puikybės namus.
Vynas, Amoras, naktis saikingo nieko nesiūlo,
60       Nėra dorybės juose saiko jie vengia išsyk.
Baigėsi ginklai mani, grasint ir maldaut nepavyko,
      Verge, nuožmesnis esi nei tavo durų varčia.
Nedera slenkstį dailios merginos tau saugot, bet vertas
      Kalinius tu prižiūrėt, jų geležines grotas.
65 Teka Aušrinė žvaigždė, apšarmojus malonina orą,
      Paukštis rytinis darbams kviečia pakėlęs sparnus.
Nuo nelaimingų plaukų nukritęs vainike, gulėki,
      Slenkstis žiaurusis tave gali per naktį priglaust.
Poniai regint tave, o verge, užmigęs prie durų,
70      Liudyt galėsi, kaip aš visą šį laiką kenčiau.
Kas bebūtum, sudie! Pajausk išeinančio auką,
      Mylinčio namo vidun tu neįleidai – sudie!
Likite sveikos, medienos stakta ir slenksti beširdis,
      Durys laimingos, sudie! Vergui padėjot tarnaut.

[įrašo pabaiga]

Published by

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *