Penkioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija
Trumpas elegijos turinys. Ovidijaus herojus dovanoja žiedą savo mylimajai. Ir svajoja pats juo pasiversti, kad būtų ant jos piršto kai ji save glamonėja.
Vertėjas primena – įžanginiai tekstai paprastai skirti apjungti Ovidijaus herojų su šiuolaikinėmis realijomis. Taip bus ir šį kartą. Baigiantis metams įžanginiame tekste išdėstytos mintys telieka su Jumis ne tik per šventes, bet ir ištisus metus.
Penkioliktos elegijos Ovidijaus herojus skatina laužyti taisykles – pasinaudoti Kirkės ir Protėjo pagalba. Kitaip tariant, naudotis magija, nes šie veikėjai yra magijos atstovai. Elegijose tai greičiau išimtis. Juk jose Ovidijus dažnai primena sąžiningo meilės žaidimo taisykles, kuriose nėra numatyta vieta Haimonijos žolėms. Pastebėkite, šiuolaikinėje tikrovėje daug būrėjų ir ezoterikos mokyklų daug daugiau tose pasaulio pusėse, kur pagonybė buvo ilgesnė ir rūstesnė.
Continue reading „Penkioliktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“