Tai buvo labai nelengva elegija. Todėl, kad Skaitytojas geriau suprastų, paaiškinimai šįkart bus pateikti prieš įžanginį tekstą. Tai – retas, tačiau kartas nuo karto sutinkamas mūsų tinklaraščio reiškinys.
Tačiau, pirma – šiek tiek konteksto. Šioje elegijoje Ovidijaus herojus skuba pas geismo objektę, kuri randasi kitoje upės pusėje. Upei užeina aštriausios mėnesio dienos, ir ji patvinsta. Tiesa, lotynų kalboje upė – vyriškos giminės žuodė, tačiau ši tekstė adaptuota Lietuvių kalbos realijoms (Olimpijados kontekstai!). Visa elegija yra skirta tam, kad Ovidijaus herojus eilinį kartą pašieptų liurbio sindromo kamuojamus jaunuolius, kurie nemoka plaukti ir bijo vandens, ir/arba neišsilaiko vairuotojo pažymėjimo (piloto licencija irgi tinka), kad pravažiuotų (tinka ir perskristi) upę artimiausiu tiltu ar bet kuriuo kitu prieinamu būdu. Elegijoje Ovidijaus herojus ima lyginti prieš jį nusidriekusią upę su visomis upėmis ir jų dievais, figūravusiais tuo metu, kai Romai tai buvo svarbu, kaltindamas jam trukdantį upelį tuo, kad būdamas nežinomas ir niekam neįdomus išdrįsta trukdyti dviejų kūnų meilės kovoje.
Įžanginio teksto tęsinys seks po to, kai visi elegijoje paminėti Antikos upių dievai bus identifikuoti ir trumpai aprašyti.
Keletas paaiškinimų.
13 eilutė. Danajos herojus: Persėjas. Dzeuso ir Danajos sūnus, kurio vienas labiausiai žinomų mitologinių žygdarbių – nužudyti Medūzą Gorgonę.
25 eilutė. Inachas. Upių dievas, Okeano ir Tetijos sūnus. Melija – šios upės dievo Inacho sutuoktinė.
28 eilutė. Ksantas – upė Troadėje. Neaira – nimfa, šios upės dievo meilužė.
31 eilutė. Penėjas – upė Tesalijoje ir tos upės dievas, vieno savo gyvenimo tarpsnio metu susituokęs su Kreūsa. Tačiau Kreūsos pirmasis vyras buvo vardu Ksutas.
33 eilutė. Asopas ir Tebė. Asopas – dar vienas upės dievas. Šįkart Bojotijoje. Tebė – šios upės dievo duktė, kurios vardu pavadintas Tėbų miestas.
35-37 eilutės. Achelojas. Ir dar vienas vienos upės dievas, Okeano ir Tetijos sūnus. Bandė pirštis Heraklio žmonai Dianeirai. Pasivertęs jaučiu stojo į kovą su Herakliu, ir kovoje Heraklis nurovė jam ragą.
38 eilutė. Kalidonas ir Aitolija – senovės Graikijos regionai, kuriuose vyko prieš tai komentuotų eilučių veiksmas.
39 eilutė. Nilas. Tas pats kur jungia mažiau juodą ir labiau juodą Afriką su Viduržemio jūra.
41 eilutė. Euantėja (gimdyta Asopo) – Asopo upės dievo dukrė, kurią nu labai pamilo Nilo (to, kur Afrikoje, žr praeitos eilutės komentarą) dievas.
43 eilutė. Enipėjas ir Salmonidė. Enipėjas – dar viena upė Antikos platybėse. Salmonidė – nimfa, kurią tos upės dievas buvo įsimylėjęs. O kad jai būtų geresnis imprešinas, jis dar ir prastūmė savo vandenis į šalis, kad jai būtų patogiau atsiduoti šios upės tėkmei.
45 eilutėje prasideda Ilijos istorija, apie kurią esame priversti išsiplėsti.
Ilija – graikiškas Rėjos Silvijos vardas. Rėja Silvija – ta, kurios dėka žinomi Romos įkūrimo kaltininkai, Romulas ir Remas, kuriuos išmaitino vilkė.
Šioje elegijoje Ovidijaus herojus daugiausia dėmesio skiria Ilijos ir Anijeno upės (ir, kaip jau įprasta, šios upės dievui) santykiams. Pirmas svarbus faktas – Anijeno upė yra Tiberio intakas, o Tiberis yra vienas iš kelių, vedančių į Romą. Tiesa, ne literaliai, mat laivybai Tiberis tinkamas tiek pat, kiek kriauklės sifonas.
Rėjos Silvijos tragedija prasideda tuo, kad ji yra vestalė, aka Liudas Vasaris Antikos realijose. Kiek rimčiau – Liudas Vasaris, pasišventęs Vestai. Kitaip tariant, ji turėjo saugoti nekaltybę. Epic fail.
Iš Marso Ilijai (Rėjai Silvijai) gimsta Romulas ir Remas, o ši ima klajoti sielvartaudama ir atgailaudama, it Auksė Gražulytė.
Dar vienas dalykas – Rėja Silvija yra kilusi iš Trojos. Mitologizuotoje Romos istorijoje romėnai – trojiečiai, kurie po Trojos karo persikėlė į Apeninų pusiasalį kurti imperijos.
Kadangi Rėja Silvija klajoja, ji prieina Anijeno upę, ir ją išvydęs bei atpažinęs ją Anijenas reiškia jai užuojautą dėl jos kančių. Jis pastebi gedulo požymius (išdraskyti plaukai ir tokie patys drabužiai) ir kreipiasi tiesiogine kalba, 53-66 eil.
Ilijos atsakymas (73-78 eil.) byloja, kad niekas negali palengvinti jos gedulo. Po tiesioginės kalbos Ilija šoka į Anijeno vandenį. Tačiau, Anijeno upės vandenys apkabino Iliją, ir kartu su šios upės dievu ji dar ilgai gyveno teisėtoje santuokoje.
Po to Ovidijaus herojus aprašo nepasitenkinimą tuo, kad niekam nežinomas upelis savo patvinimu trukdo jam pasiekti kitą krantą, kur jo laukia kalorijų deginimas kūnui maloniais būdais.
Trumpas įžanginio teksto tęsinys. Rašydamas šį tekstą Vertėjas turi du pavojus. Abu pavojai yra susiję su tuo, kad Vertėjas savo tekstuose ne vieną kartą giliai įbedė dvejomis temomis – kelionių ir liurbio sindromo.
Vertėjas neatsispirs šioms temoms. Šį kartą, kentėdamas devynis tylos mėnesius Ovidijaus Elegijoms skirtame tinklalapyje Vertėjas jaučia, kad jo paties gyvenimui aukščiau išvardintos temos yra aktualios. Liurbio sindromo – nes šis didelį skaičių vyrų kamuojantis sutrikimas po truputį ima belstis atgal į Vertėjo gyvenimą, o kelionių – nes Vertėjas šiek tiek stringa su vienu gyvenimo tikslų – būnant tarp mirusiųju sielų ir jų globojamų gyvųjų svajonių (aka viršutinis ir apatinis debesų sluoksniai) pasiekti tauriai nepastebimu šaltų pastelinių atspalvių seksualumu trykštančią vietą. Nidą ir jos aerodromą. Kai labai gražaus mažučio lėktuvyčio dovanojama estetiškai liturgiško akto preliudija – užėjimas virš Priekulės, o post coitum – išėjimas (šiaip – išskridimas) iš Nidos aerodromo virš Ventės rago.
Žinoma, tiek Ovidijaus Vertėjo, tiek rimtesnių jo tekstus narpliojančių tyrėjų teigimu, itin rimtas požiūris į Ovidijaus tekstus ne visuomet yra dorybė. Tai – intelektuali pramoga, nieko daugiau. Pramoga su daugybe mitologinių ir kitokių realijų, pagerinta geru humoro jausmu. Tačiau, visi tekstai, atitrūkę nuo autoriaus, turi galios besti skaitytojui į jautriausias kūno vietas – smegenis, širdį, akis, o pilkų atspalvių atveju – tiesiąją žarną.
Šeštosios trečiosios knygos elegijos kertinis naratyvas – kliūtis.
Vertėjas nekalbės apie kliūčių įveikimą bet kokiomis priemonėmis. O ir ambicingas jaunuolis iš Kauno jau išaugo iš savo ambicijos, mat nuo pirmo šio personažo paminėjimo praėjo beveik septyneri metai. Jis kalbės apie tai, kaip mes savo sielose sąveikaujame su stichijomis, kurios kartas nuo karto mus atriboja nuo mūsų mylimųjų. Koronapsichotinio laikotarpio metu Ovidijaus Vertėjas savo tekstuose ne kartą ragino susitikti mylimuosius bet kokia kaina. Ovidijaus Vertėjas pasakojo, kaip noras įveikti kliūtis savaime yra patrauklus. Taip pat Ovidijaus Vertėjas rašė, kad skystimas galvoje ir raumenyse nėra patrauklūs. Šį kartą Vertėjas oponuos jo verčiamam autoriui ir pasiūlys lectionem alteram – kitą iš pirmo žvilgsnio kliudančių visatos reiškinių skaitymo būdą, pavadinęs jį humanoindustriniu kapitalistiniu kliūties naratyvo skaitymu (Makštė, 2006, p. 9), ir kritine liurbautistskandinavekofašizmdebilizmo teorija (Pykštė, 2009, p. 6).
Šio skaitymo pagrindas – septyni Laisvieji menai, atsirėmę į pamatus, pastatytus Antikos tekstų, iš kurių aviacijos pasaulį pamil(ėj)usiam Vertėjui artimiausias yra sapnas (Cic. Rep. 6. 9.). Šis sapnas apie planetų kuriamą muziką, išmatuojamą tam tikrais vienetais (pustoniais ir tonais) atvedė Vertėją prie dviejų pasaulio pažinimo lygmenų, o vėliau atvedė jį ir pas Ovidijų. Šie lygmenys – muzika, per liturginę tikrovę atvedusi prie grožėjimosi pasauliu per se ir industrinis pasaulio pažinimas, per žmogaus rankų sukurtus ir Dievo įkvėptus kūrinius padedantis atrasti būdus empiriškai šį pasaulį pažinti (Bliurmis, 2024, pp. 6-9). Antrojo pažinimo lygmens dėka tik laiko klausimu buvo, kuomet Vertėjas pirmą kartą nedrąsiai paprašys apsaugos darbuotojo atidaryti Aleksoto aerodromo vartus prieš pirmąją skraidymo pamoką.
Išsiliejusios upės įveikimas Ovidijaus Vertėjui atrodo žavus per industrinę prizmę. Žmogaus rankos industrinio pažinimo ir Dievo palaimos dėka sukūrė įrenginius, gebančius naviguoti Okeano ir mažesnėmis upėmis, jūromis, o praėjus šimtmečiui – ir dangaus skliautu. Žinoma, to niekuomet nepripažins sojų pieną lakantis debilas, išvykęs į eilinę dvasingą savęs pažinimo kelionę. Nesvarbu, kad ant jo kelių – šio technologinio pasaulio pažinimo tęsinys, leidžiantis jam būti prieš porą šimtų metų įvykusio pramonės perversmo šalutiniu, bet deep as fuck produktu. Šis bybiškai gilus (angl. deep as fuck) produktas, klausdamas dirbtinio intelekto, kur galėtų rasti artimiausią laimingų lamų pieno produktų krautuvę Bermudų salose, nesupranta, kad pats yra grynojo kapitalizmo produktas. Juk jo protėviai, statę garvežius, garlaivius ir kiek vėliau – lėktuvus, iš esmės uždirbo tą pasaulio gerovę, kurią jis turi tuose baltojo ir a priori sėkmingo ir pažangaus pasaulio kontinentuose, apjungtuose perplaukus ir kasdien šimtus kartų perskrendant Okeano upę.
Matyt, dėl to dvasingi debilai su burbulinės arbatos lašelinėmis ir vis keistesnėmis vandens gertuvėmis rankose, siūlydami vis (kvailumo prasme) lankstesnes pasaulio vizijas vis labiau verkia ir rėkia, kad Antika, Klasika, ir hebrajų tikėjimo pagimdyta Krikščionybė, bei kiti pažangesnės ir po palme nesėdinčios pasaulio dalies (nes palmių mažiau) išradimai neva yra žalingi, ir yra diskriminuotini.
Tik kolektyvinio pažangesnių žmonių iš ten, kur ne taip karšta, proto dėka norint perplaukti, pervažiuoti, ar net perskristi upę, sąsiaurį, jūrą, vandenyną, ar pusantro pusrutulio (LHR –> MEL) mums nereikia būti šios elegijos Ovidijaus herojumi. Nereikia apskritai gilintis į liurbizmo problematiką. Mums užtenka nusipirkti bilietą ar tiesiog pasukti raktelį. Ir tai yra Ovidijaus palikuonių, sukūrusių daug gražių dalykų, o ne tai diskriminuojančių švediškų autistinių mergaičių nuopelnas. Tegyvuoja šviesa, tarša, ir Kapitalizmas.
Literatūros sąrašas:
Bliūrmis, Machinijus (2024). Kaip Garas ir Benzinas padarė mus turtingais. Kaunas: normalios tikrovės mokslinė draugija.
Makštė, Uterina (2006). Kapitalistinio pasaulio pavojus rožinių šermuonėlių populiacijai: Atvejo analizė per kritinės radikalaus feminizmo teorijos prizmę. Vilnius: Nebegėdingos saviugdos pažinimo institutas.
Pykštė, Klitorija (2009). Socialistinės tikrovės pažinimas per toksinio vyriškumo naikinimą: lyginamoji analizė. Vilnius: Veganų Mokslas.
Gloria Ucrainae heroibusque ejus.
Elegija žemiau.
Ei, nendringais krantais upeli, dumbliais apaugęs,
Ponią lankyti skubu – liaukis tekėti trumpam.
Nei tu tiltų turi, nei vandenį nedrumsčiant irklais
Valtis negali lenkta tampoma virvėm nuvežt.
5 Pameni – mažas buvai, tad nevengiau kojomis perbrist,
Vandenys mano kulnus vos išgalėjo paliest.
Gretimo kalno sniegų baltumoj esi prasidėjęs,
Šitaip verpetais rūsčiais savo vaga sroveni.
Kuo pagelbės skuba – praleidau poilsio laiką,
10 Laiką, naktį kuris gali suvest su diena.
Argi teksią stovėt ir jokiais amatais negalėsiu
Kojomis savo numint kranto upelio ano?
Plunksnų norėčiau, kuriom Danajos Herojus lakiojo
Pilną gyvačių baisių nešdamas galvą aukštai.
15 Noriu vežimo, kuris į neišdirbtą žemę pasėti
Sėklą Cereros skubės riedant laukais vežimu.
Išmintį dainių senų vadinu pramanais neregėtais,
Ši ir rytojaus diena šių neįrodys tiesų.
Tu, upeli, verčiau, vadenų savo talpą išplėtęs,
20 Savo sutrauki krantus – amžiais išliktum tuomet.
Tu patikėki manim, jei meilužį ilgam sulaikysi,
Pykčio iškęst apkalbom sklindant tikrai nepavyks.
Upės privalo padėt jaunuoliams meilės dalykuos,
Pačios upės kadais jautė, kas meilė yra.
25 Kalba – Inachas blyškus į Melijos glėbį patekęs,
Jos šaltose srovėse gali sušilti jisai.
Laukė tik penkmečiai du, kol Troją apsupęs kareivis,
Ksantai, Neaira tavas buvo pagrobus akis.
Argi ne meilė tave arkadų merginai, Alfėjau?
30 Vertė tekėti staiga žemėje tau svetimoj?
Ką gi, Penėjau, ilgai, pažadėtą Ksutui Kreūsą
Žemėj ftijiečių slėpei nuo pašalinių akių?
Ką Asopui sakyt, kurį ėmė karingoji Tebė?
Tebė vėliau pagimdys penkerius savo vaikus.
35 Kur gi tavieji ragai, Achelojau, paklausti norėčiau,
Klausiu, gal Herkulio juos laužė įtūžus ranka;
Nei Kalidono tik tai, nei visos Aitolijos geidė,
Tik Dianeira viena buvo didžiai geidžiama.
Dieviškas Nilas, kuris septynerias prateka žiotis
40 Savo šaltinį versmių slepiantis šitaip gerai,
Nešamas meilės liepsnon Euantėjai, Asopo gimdytai,
Negeba savo srovėm šitokio karščio žabot.
Kad Salmonidę apglėbt galėtų greičiau Enipėjas,
Trauktis įsakė srovėms – ir pasitraukė vanduo.
45 Upę giedosiu, kuri uolom begalinėm vis teka,
Bėga, Tibūro laukams Arge drėgmės teikdama,
Upės dievas šitos bauginančią Iliją mėgo,
Skruostai darkyti kurios ir išdraskyti plaukai.
Dėdė privertęs dejuot, ir Marsas didžiai sužalojo,
50 Pėdomis ji nuogomis klaidžiojo žemėj tuščioj.
Ją iš sraunių vandenų aršus Anienas regėjo,
Balsas duslus iš gelmių sklido paviršiuj vandens,
Šitaip kalbėjo: „kodėl tu mindai krantą mūsiškį,
Ilija, siekia kuri Laomedonto šaknis!
55 Kur tvarkingi plaukai? Kodėl vieniša gi klajoji?
Raiščio vestalės kodėl rast nepavyksta plaukuos?
Verkti kam, ašarų jei išpurvins veidą srovelės,
Kam beprotė ranka širdį krūtinėj primuš?
Geležį turi širdy ir akmenis savo krūtinėj
60 Tas, kur veidely švelniam ašaras mato ramiai.
Ilija, baimes šalin! Priklausys tau mūsiškė valstybė!
Garbina upės tave! Ilija, baimes šalin!
Nimfų šimtai ar daugiau turėsi greitai tarnaičių,
Upių šimtus ar daugiau nūn tau pritinka valdyt.
65 Tik neatstumki, meldžiu – kreipiuosi į atžalą Trojos,
Tu pranašautiems žmonėms naudą didžiulę teiki“.
Tarė. O žemėn akis nuleidus jinai ašarojo,
Ašarų siejo lašus savo švelnia krūtine.
Triskart bandžiusi bėgt ji triskart vandens nusibaidė,
70 Skirtas pabėgti jėgas baimėje teko pamest.
Plaukus galiausiai ravėt ji ėmė įtūžusiais pirštais,
Skleisti pradėjo tuomet šiuos nedėkingus žodžius:
„Kaulai manieji, geidžiu, kad tėviškoj žemėj gulėtų,
Kad galėtų vadint kaulus šituos nekaltais.
75 Nors vestalė esu – kodėl kviečiama aš tekėti?
Neigti gėdingai turiu aukuro Trojos liepsnas.
Laukti ar reikia? Pirštu žmonėms pasileidėlę rodau?
Gėda šitaip greičiau žyminti veidą pradings.“
Tinstančias savo akis pagaliau drabužiais pridengus,
80 Šoko į upę staiga kūną paskyrus srovėms.
Sakoma – po krūtine upokšnis jai ranką padėjęs,
Laimino ją prisiglaust guoly vedybų šalia.
Galim tikėti – ir pats liepsnojęs tu meile merginai.
Gojai ir lapai miškų jūsų pridengs žaidimus.
85 Kolei kalbėjau, staiga patvino vandenys upės,
Ir negebėjo vaga srovę palaidą laikyt.
Ką tau, pikčiurna, darau? Sugriauni abipusį džiaugsmą?
Kelią pradėtą kodėl griauti, prasčioke, drįsti?
Jeigu būtum žymus ir vagą teisėtą turėtum,
90 Jeigu tavoji šlovė tolimus siektų kraštus –
Tavo vardas – Joksai – tik iš paiko vandens sudarytas,
Nei tu šaltinių turi: netgi stokoji namų!
Tavo sulig šaltiniu – tik liūtys ir sniegas ištirpęs:
Nuolat malones šitas siunčia ištižus žiemà.
95 Rudenį purvo srove tikriausiai skiniesi sau kryptį,
Arba tik dulkes keli perdžiuvęs žemėj sausoj.
Ko iš tavęs pasisemt galėtų ištroškęs keleivis,
Meldžiamu savo balsu tardamas „amžinas būk“?
Tavo kenksminga tėkmė gyvuliams, o laukams – kenksmingesnė,
100 Gal kenki ir kitiems – vardinu savo skriaudas.
Varge! Kiek vardinu daug jausmų, kuriuos upės prityrė!\
Svaidytis šitaip vardais gėda didžiulė yra.
Niekieno upę stebiu – Acheloją, Inachą minėjau
To tik betrūko – ir tu, Nilai, minėtas buvai.
105 Tu – srovė netyra – nusipelnus po saule išdžiūti,
Tad palinkėsiu sudžiūt, žiemą kad liktų sausra.
[įrašo pabaiga]
Published by