Įžanginis tekstas
Elegijos santrauka. Ovidijus sapnuoja sapną ir kreipiasi į sapnų aiškinimo specialistę. Specialistė (no spoilers) išvardija viską, kas šlykštu Ovidijui. Tai – juodoji magija, kurios dėka senė-sąvadautoja išskiria jį su jo mylimąja.
Įžanginis tekstas rašytas 2023 metų Kūčių vakarą, tarp vakarienės ir Vidurnakčio liturgijos.
Ovidijaus herojus elegijose dažnai kritikuoja mistiką, būrimus, bei kitokį ezoterinį mėšlą. Visgi ezoterinių praktikų Romoje būta (pranašystės, Sibilės knygos, augūrijos, ir daugybė kitų, priklausomai nuo konkrečios Romos valstybės provincijos). Vertėjas, būdamas teisingos pasaulėžiūros privilegijuotos rasės vyru, ir šiuo metu atrandantis vis daugiau šiuo trapiu metu itin svarbaus nematerialaus, tačiau materializuojačio Katalikiško paveldo (jokių bajerių apie vėgėlinių šeimos žuvis), taip pat laiko fekalijų krūvomis žemiau išvardintus dalykus: sapnų gaudykles, parsivežtas iš pietų Amerikos, įvairias žemesnio lygio kultūros, bet oh so special Kinijoje pagamintų dantų vėrinius iš Zanzibaro, keltų kryželius, neva menančius vikingų laikus, bei kitokį mėšlą, lengvai parduodamą oh so special žmonėms (max pro level9000 – Taro kortos). Šie neva itin dvasingi blizgučiai yra skirti žmonėms (dažniau – žmogutėms), kurie/os ieško prasmės ir būties gilumo, tačiau dėl išsilavinimo stokos mano, kad visos kultūros yra vienodai deep. Tad normaliam sielos funkcionavimui reikalingo gylio imama ieškoti ne visai toje žmogaus organizmo ertmėje. Kartais – net nosies landoje, po ko prakaitas ima niūchinti kačių mįžalu. Tačiau tai ima neatitikti įžanginio teksto tematikos.
Vertėjas siūlo du žemiau esančios elegijos skaitymo būdus. Pirmasis – komiškas.
Taip skaityti elegiją nėra sunku. Skaitymui reikės trijų dalykų. Pirma – snukiaknygės paskyros su katuku, gėlytėmis, kavos puodeliu, ar ypatingą erudiciją reiškiančia citata (tipolog. pvz., geros dienelės, skanios kavelės).
Antra – scroliname šią paskyrą žemyn, ir ieškome ko nors, įkelto švenčių laikotarpiu. Tai galėtų būti grupės „Mango“ daina Liūdnos Kalėdos, eilinis šeimyninės šilumos palinkėjimas, parašytas prasigėrusio traktoristo Prano, eilinį kartą davus pyzdy savo vietos nežinančiai bobai. Arba, galų gale, mišios Išlaužo bažnyčioje. Vėl gi, ne dėl Lotidae šeimos žuvų (vėgėlės atsirado jau parašius šį tekstą), bet dėl pornografinės muzikos Bernelių mišių metu. Muzikos, kurios žanro kūrinius (smooth jazz) Vertėjas klausėsi, gūdžiame praeitame dešimtmetyje prarasdamas nekaltybę (jokių bajerių apie patarnaujančias moteris).
Trečia. Sakralizuojame tai. Lai liturginė-muzikinė pornografija tampa pačiu sakraliausiu ir širdžiai mieliausiu Kalėdų nakties prisiminimu bei beveik intymiu šio prisiminimo keliamos šilumytės išgyvenimu.
Ovidijaus sentimentas sapnuojamam sapnui gali būti vertinamas panašiai, remiantis tuo, kad jis ne kartą yra ironizavęs bet kokią sąveiką su magiškais dalykais.
Iš čia matome: dažniausiai personalizuojame skaitomus (ypač – grožinius, poetinius ir religinių apeigų) tekstus. O dažniausiai mums patinka tokie meno kūriniai – nuo architektūros iki kino, kurie leidžia prisiminti pirmuosius kartus. Ir ne šiaip pirmuosius kartus, bet tą magiją, kuri mus sieja su šiais pirmaisiais kartais. Žemiau – asmeninė Vertėjo prieiga prie Pirmųjų kartų mistikos. Tai – prieiga, tad lai kiekvienas Skaitytojas, perskaitęs šį tekstą, ir judėdamas link Elegijos, sugalvoja savąją.
Diskleimeris. Jeigu šią įžanginio teksto vietą skaitys itin dori Teisingą Vakarų tikėjimą išpažįstantys žmonės ir žmogutės, visos geismo scenos šiame tekste gali būti atliekamos tarp Santuokos sakramentą priėmusių Teisingo Vakarų tikėjimo asmenų, žemiau nurodytais veiksmais siekiančių susilaukti palikuonių.
Pirmą kartą sutikau Tave chorinio kūrinio partitūroje. Tu buvai Tavo tuometinį amžių, atstovaujamos subkultūros ir pirmojo dvidešimt pirmojo amžiaus penkmečio realijas atitinkančiu natūraliuoju minoru. Tačiau, to kūrinio Aštuntojoje giesmėje būta harmoninio. Todėl Jūs nesutapote. Šiuo kūriniu, nebrandžiai svajodamas apie Tavo lūpas, išsigalvojau Tave. Kadangi Roma apsimetinėjusių Rytų paradigma pirmąją meilę ir pirmąjį geismą išskiria į dvi nesuderinamas plotmes, Tu nesuderėjai su šia Aštuntąja giesme. Nederi iki šiol, nes per durna.
Paglosčiau Tave žvilgsniu, prakeikiau, tuomet oravi, ut damnatio mea non operaretur (pasimeldžiau, idant mano prakeiksmas nesuveiktų), nes buvau pilnas pykčio.
Mano žvilgsnis įkando Tau į mielą ausytę. Tai buvo tik žvilgsnis, tad Tu užsimerkei. Tu nežinojai, kad naktimis, kai mažas miego debesėlis užmerkia Tau akis, kaskart, užmerkęs savąsias, nurengiu Tave ir darau viską, ko „norėtum“ keisčiausiose mūsų stebuklingo pasaulio vietose.
Sudievinau Tave. Ir nieko nenutuokdamas, kaip pritinka patenkinti Tavo emocinį ir fizinį pradus, mintyse juos tenkinau pačiais keisčiausiais būdais, išskyrus tuos, kuriais reikia. Tu buvai mano gražiausias Vilniaus miesto kelias. Pro Mokslų Akademijos biblioteką, Mokslų akademiją, Katedrą, Kempinskį, Filosofyną, Prezidentūrą, Filologyną, Prancūzparkį, Rotušę, Šv. Dvasios kosmodromą ir Aušros Vartus. Įsivaizdavau, kaip Šv. Jonų bažnyčios varpinės kryžiaus (aukščiausias Vilniaus senamiesčio taškas) vengiančios metafizinės būtybės tiuninguotomis šluotomis bando pašnabždėti į mano ausį, kokia Tu švelni ir nuostabi. Tikėjau, kad kažkur virš Kunigaikščio namų, ant mansardos stogo tupi didelis metafizines jėgas atstovaujantis Apuokas ir šnabžda man į ausį šaltu sausio mėnesio pradžios oru, kad mano jausmai Tau yra laiminami visų Vilnių supančių jėgų, ypač tų, kurias pasikvietė Kunigaikštis. Mat kitoje Jo rezidencijos Pilies g. pusėje didžiulė juoda varna ginčijosi su apuoku, ko tas taip nori sujungti burtų siūlais barsuką ir voverę. Visa tai, gerokai pašlovinus Bakchą, buvo įamžinta popieriuje. Plunksniniu rašikliu, kurį dviem metais vėliau konfiskuos Sofijos oro uosto saugumo patikros darbuotojai. Jiems už tai Vertėjas jaučia didį dėkingumą, ir siunčia tai Europos mastais labai korumpuotai šaliai didį palaiminimą, bei linkėjimą šio korumpuotumo neapleisti, idant poilsio toje šalyje kainos džiugintų runkelius, kurių Bulgarijos (ir Egipto su Turkija) dėka nematyti normalių žmonių mėgstamose vasaros poilsio vietose.
Mielas Kauno mieste. Pamaitink mane aistra, užglaistyk liurbio sindromo sukeltas žaizdas, įžiebk jėgos į tikrojo kauniečio raumenis ir įkūnyk savo dvasią tikro Kauniečio žodyje.
Mielas Kauno mieste. Uždek mėnulį virš savęs, idant Kęstučio, Donelaičio, Mickevičiaus, Putvinskio, Maironio, Ožeškienės, Būgos ir Trakų gatvės virstų tikrų Kauniečių įžiebtos aistros, ugnies, elegantiškumo, kovos, ir Kaunietiškai iškilmingos laikysenos šaltiniais.
Mielas Kauno mieste. Suteik jėgų mylėti Prisikėlimo, Karmelitų, Šv. Gertrūdos, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčias ir Arkikatedrą. Šios bažnyčios atspindi tai, kokio galingumo Visuotinis Vakarų Tikėjimas slypi Kauniečiuose.
Mielas Kauno mieste. Sudrebėk po savo oda ir nugriauk Soborą, nes jo pavidalas nėra deramas nei tikrąjį Vakarų tikėjimą išpažįstantiems, nei nuoširdžiai mylintiems Kauno miesto būdą.
Mielas Kauno mieste. Prašau, palaimink parkavimo programėlės darytojus, idant Vertėjas galėtų nerasti užkeikimo lapelių priekiniame stikle automobilio, tvirtai ir neginčijamai atitinkančio Kauno dvasią ir stotą.
Mielas Kauno mieste. Neleisk Tavęs užvaldyti atsitiktinai Rotušėje prisigeriantiems kotedžiukų Giraitėje savininkams. Jie Tave paliko, įsikūrė abejotinos vertės ir skonio būstuose, tad apsivalyk nuo šių genetinio Kauno miesto kodo klaidų.
Šioje teksto vietoje mintyse išreiškime savo intencijas Kaunui.
Mielas Kauno mieste. Saugok savo merginų patrauklumą ir grožį savo saulės šviesa dieną, ir mėnulio šviesa naktį. Nakties tamsoje apgaubk jų petukų kontūrus paslaptingumo bei mįslės skraiste. O kai jos sušals, pasiųsk šiltą debesėlį, kuris sulaikys šį šaltį, idant Jos pasijaustų jaukiai.
Mielas Kauno mieste. Nuo šios teksto vietos apvalyk Vertėjo rašliavą nuo visų patyčių, kurios buvo iki šiol pavartotos.
Mielas Kauno mieste. Palaimink Vertėją, idant pajautęs šilumą, rūpestį, švelnumą ir potraukį Mažutei, ir kartu su Ja pavertęs visa tai geismo ugnimi, paaukotų šį geismą savo Miestui
[…]
Toliau transfigūruoti jausmai bus aukojami Kaunui.
[…]
Pamačiau ašarą Tavo akies kamputyje, kurią sukėlė Šiaurys ir, neprašydamas sutikimo raštu, ją nušluosčiau. Už tai Tavo šaltas žandas prisiglaudė prie manojo, ir sušilo. Tavo pirštai, sukaustyti neseniai vienas į kitą mėtomų sniego gniūžčių, simbolizavusių meilės karą, paprašė, idant glostyčiau juos savaisiais. Tai dariau, dalindamasis su Tavimi šiluma, o Tu su manimi – švelnumu. Savo šiluma sukėliau dar vieną ašarėlę. Tačiau skirtingai nuo tos, kurią sukėlė vėjas – ši buvo daug šiltesnė, mat ją sugėrė ne teisingos medžiagos gražiai sulankstyta sniego baltumo nosinė, bet mano lūpos. Tu apdovanojai mane dar keliomis, pačiomis gražiausiomis ašaromis, liudijančiomis auką, suteikiančią Tau jėgos ir saugumo, kurio niekas kitas nesuteiks daugiau, kaip ambicingas jaunuolis iš Kauno.
Pradžioje Tavo lūpos buvo labai švelnios. Vėliau – labai mielos. Dar vėliau – šiltos. Vėliau Tu pasitelkei savo dantukus. Tik Tau ir Man žinomu dantiraščiu nurodei pradėti mano švelnumo ir šilumos virsmą geismu. Tuomet, kandžiodama mano ausį, tęsei šią transfigūraciją, prašydama, kad ir aš uždėčiau ant Tavo kūno savo meilės karo pergalės vėliavą. Tuomet apkabinau Tave taip stipriai, kad apkabinimo vietoje kelioms sekundėms, net per žieminius drabužius, turėjo likti raudonis. Atidariau automobilio duris. Paprašiau priimti kvietimą kūno malonumais padėkoti Tau už švelnumą ir šilumą. Tu sutikai, savo dantukais tik Tau ir Man žinomu dantiraščiu parašiusi sutikimą kažkur, kur baigėsi mano kaklas ir prasidėjo smakras. Patvirtindama šį sutikimą parašu, įspaudei nagų žymes ties manuoju kaklu, vis dar švelniai, tačiau žymiai nuožmiau, ir, nors vos girdimai, bet labai tiksliai artikuliuodama paprašei apsikeisti kūno ir sielos malonumais.
Prieš pažiūrėdamas Tau į akis, norėdamas deklaruoti savo ketinimus ir sulaukti Tavo sutikimo, paprašiau Kauno miesto palaiminimo. Tai padariau iki galo neužverdamas užuolaidos. Užuolaidos plyšys buvo toks mažas, o pastatas kitoje gatvės pusėje toks negyvenamas (biurai), kad tik dangaus virš Kauno miesto akys matė, kaip, pamažu Tave apnuogindamas, glostau Tavo nugarą. Mano rankas ant Tavo kūno pamatęs Miestas sutiko su šia auka, ir didžiuliu debesiu uždengė mėnulį, parodydamas, kad priima auką, ir leidžia susitelkus tik Vienas į Kitą, tęsti kūno malonumų aukojimą šiam didžiam Miestui. Garsu ir aimanomis išreiškus malonumus, Kauno miestas priėmė auką, kuri nūnai negrįžtamai yra pasiųsta šiam Miestui.
Paaukoję ir vienas kitą palaiminę, nuplaudami tamsos dovanų likučius dušo srove, prakaito lašeliams sudėtinga vamzdynų sistema siekiant Nemuno ir Neries (vienas iš Aukos siuntimo formatų), pasitikome gražią dangaus ir Kauno Miesto dovaną – saulėtekį virš Vienybės aikštės, kurioje Ugnimi įamžinti kertiniai mūsų Valstybės pamatų akmenys. Taip pradėjome post-aukojimą. Su bučiniais ir švelniais dėkingumo žodžiais, vienas kitą aprengę ėmėme kurti ilgalaikę ir tvarią vienas kito meilę.
Pabaigos skaitinys.
Pradžioje buvo dvi upės. Šios upės nebuvo itin ilgos, galingos, sraunios ar vandeningos. Tačiau, Nilas neturi galios įtekėti į Misisipę, o Amazonė niekuomet nepapuoš Dunojaus kūno, jo vandenis papildydama savo esybe. Tačiau Neris, atnešdama savo gyvybės syvus su visais snargliais, juostinių fotoaparatų, vienaragiškų spalvų veipų ir ekologiškų burbulinių arbatų išrūgomis, neprieštaraudama ir puldama į Nemuno glėbį apsivalo nuo formaliosios sostinės laisvamaniškumo, ir, kartu su Nemunu ima kurti Kauno miesto didybę.
Vertėjas primena, kad tai – tik skaitymo prieigos pavyzdys.
Gloria Ucrainae heroibusque ejus.
Elegija – žemiau.
Buvo atėjus naktis; akis mano miegas užvėrė,
Privertė sielą bijot tai, ką regėjau sapnuos.
Ąžuolas ten ant kalvos, šventos tankumynas giraitės
Buvo, ir šakose paukščių čiulbėjo būriai.
5 Buvo gausinga žolė, suteikianti žalumą pievoms,
Švelniai lašeliai drėgmės skamba šioje žolėje.
Bėgti bandžiau nuo kaitros po medžių sėdėdamas lapais:
Priedangoj jų žalumos vis nesitraukė kaitra.
Akys mano tuojau toj pievoje ėmė regėti
10 Karvę tarp lauko gėlių sniego baltumo spalvos.
Buvo baltesnė kur kas už ką tik iškritusį sniegą,
Laikas nespėjo kurio vandeniu greitai paverst.
Buvo baltesnė, negu puta besiveržiančio pieno,
Melžiant spenelį avies šitokia gaunas puta.
15 Jautis buvo drauge, ir mindė žaliąją žolę.
Matės, kaimynai abu šeimą sukūrę seniai.
Guli, žiaumoja lėtai neseniai tik žolę nuskintą,
Maistą nuriję toliau džiaugiasi vėl rijimu,
Matėsi, silpstant jėgoms, ateina miego troškimas,
20 Galvą raguotą ramiai žemė parėmus sapnuos.
Štai pušies šakose pasirodžiusi varna pleputė
Vėją įveikus jinai nutūpė pievoj žalioj.
Baltą krūtinę staiga sukandžiojo snapas išdykęs,
Lėkė į orą tuojau sniego baltumo pūkai.
25 Jautį ir vietą jinai paliko laukus ilgainiui,
Karvės krūtinėj tuomet liko mėlynė juoda.
Mato jaučius toli žiaumojanti ėdesį skanų,
Jaučiai kadangi tikrai maistą žiaumojo toli.
Skuodė link kaimenės tuoj, įsimaišė į bandą raguočių,
30 Bėgo link lauko, kuriam buvo vešlesnė žolė.
Sapno naktinio žyny, kad ir kas iš tikrųjų bebūtum,
Tarki, gal iš tiesų sapnas turėjo tiesos?
Tai pasakiau, o žynys apie sapną ėmė byloti,
Aiškinti ėmė žodžius mano pavienius tuojau:
35 „Karštis, norėjai kurio išvengti medžių pavėsy,
Bet nepavyko išvengt – buvo tai meilės kaitra.
Karvė – tava mergina. Jai tinka kūno šviesumas.
Lyginant – jaučiui vaidmuo vyro paskirtas, kaip tau.
Varną, pradūrus kuri krūtine snapu nugaląstu –
40 Burtai senės bjaurios, gimus kuri sąvadaut.
Delsus karvė ilgai paliko savąjį jautį –
Guolyje tad vienišam lemta tau leisti naktis.
Tai, kad krūtinėj žaizda įgijo atspalvį gelsvą
Reiškia, nevengė jinai nusidėjimo kaltės“.
45 Sakė vertėjas sapnų – apšalo manosios lūpos,
Kraujas paliko kurias skęstant nakties sutemoj.
Įrašo pabaiga.
Published by