Dar intymesnis įžanginis tekstas, negu tikėjaisi, Mielasis Skaitytojau.
Tryliktoji pirmosios Ovidijaus Amorų knygos elegija
Mielasis skaitytojau, nors tau tai eilinį sykį (iš tikrųjų, tik antrą) gali nepatikti, tačiau vėl privalome įžanginį tekstą pradėti paaiškinimais. Tai Tavo paties labui, tad Vertėjas maloniai prašo pakentėti ir kito pasirinkimo Tau nepalieka.
Bendroji Auroros (Aušrinės, Aušros) charakteristika. Tekančios saulės deivei būdingi meilės nuotykiai. Vieną kartą meilės nuotykis nutiko su Marsu. Jo sutuoktinė, Venera ėmė, ir keršydama suteikė Aurorai amžiną geismą jauniems mirtingiesiems. Todėl saulė virš Baltijos ir viso pasaulio jūrų teka paraudusi. Iš gėdos dėl smagiai praleistos nakties.
1-3 eilutės. Titonas. Auroros (liet. Aušrinės arba Aušros) sutuoktinis. Aušrytė nebūdama šviesių (o gal?) plaukų suteikė savo vyrui nemirtingumą, pamiršdama amžiną jaunystę. Todėl Titonas nūn yra senis, kurio organų sistema, skirta normaliems vyro ir moters santykiams palaikyti neveikia dėl senatvės (impotentia senilis).
4 eilutė. Titonas, kol buvo pilnas jėgų užstatė žmonai vaiką Memnoną, žuvusį Trojos kare. Ant jo kapo, anot mito, paukščiai rengia ritualines kovas žuvusiam pagerbti.
31 eilutė. Memnonas taip pat ėjo etiopų karaliaus pareigas (etiopais vadinti visi Afrikos žemyno juodaodžiai). Dėl jo paties odos spalvos Vertėjas drįsta abejoti.
33-34 eilutės. Tokių istorijų būta daug. Skaityk, googl‘inkis ir viską surasi! Taip pat žvilgtelk bendrąją Auroros charakteristiką.
41 eilutė. Selėnė. Mėnulio deivė arba pats mėnulis. Pamilo Endimioną, kuris iš Dzeuso gavo amžiną nemirtingumą (ir jaunystę) amžinojo miego stadijoje. Selėnė nuolat nusileidžia naktį ant žemės ir grožisi juo (o gal ir ką nors daugiau). Verta pridurti, jog jinai turi šiek tiek galios suteikdama gyvam Endimionui įvairaus turinio sapnų.
43 eilutė. Su Alkmene bandydamas produktyviai pradėti Heraklį (lot. Herkulį) Dzeusas uždraudė pakilti Saulei šitaip pratęsęs tamsų paros metą.
Įžanginis tekstas ir elegija – žemiau.
Dušo srovė negailestingai naikino prakaitą. Iš pradžių šampūnas iš Vertėjo galvos pašalino Jos (galvos) plaukų ir rankų odos likučius. Prakaito lašelis, nuriedėjęs nuo jos kaklo taip pat buvo nuplautas. Artėjančio rudens oras nebuvo pernelyg šaltas, tačiau vos jaučiamoje jo vėsoje karštas besiveržiantis vanduo nemenkai garavo. Nusiskutęs Vertėjas kempinėle nušluosto kriauklę – nesinori palikti betvarkės namuose, kuriuose prieš aštuonias valandas buvo pavergtas kūnas, siela, o žodžiais ir konceptualiai teisingai parinktais prisilietimais buvo nugesintos racijos (lot. ratio) ir minties (lot. mens) kategorijos. Greitai susideda daiktus į lagaminą, nuolat nešiojamu vilnoniu skudurėliu nublizgina batus. Tai labiau ritualo, negu būtinybės apibrėžimą atitinkantis veiksmas. Tyliai nuneša vakarienės likučius ir indus į virtuvę – dėl tos pačios tvarkos. Sudeda į indaplovę. Nori prieiti prie Jos ir atsisveikinti. Ar bent pasakyti ačiū.
Tai – mažiausiai norimas pasakyti žodis. Tarti šį žodį sunkiausiai užkariautai proto, sielos ir kūno samplaikai atrodė mažų mažiausiai, šventvagiška. Net nusiprausus ir išsivalius dantis Jos dvelksmas gyveno lūpose, ant liežuvio galiuko, marškinių apykaklės, net sąsagų kilputėse. Teko susitaikyti, jog atsisveikinti nepavyks net atsisveikinus. Ir tai buvo žymiai sudėtingiau, negu dėkingumas. Tai buvo žymiai sudėtingiau, negu ankščiau, kai užtekdavo intelektualiai pašnekėti ir parodyti šiek tiek vyriškumo (dažnai užtekdavo apsimestinio). Tai buvo svariau, negu bet kas, kas nutiko Vertėjo ar jo užkariautų kūnų ir sielų (jis tai laiko nedalomu vieniu) lovose. Tai įvyko vieną paskutiniųjų vasaros naktų, nusileidus saulei. Saulėtekio sulaukti nesinorėjo, tačiau, teko. Saulė buvo negailestinga pakilti. Iki egzamino pradžios buvo likusios kelios valandos. Per jas saulės atspindys trikampėje žvaigždėje turėjo kirsti beveik visą Lietuvą. Vasarinių padangų talžomi pirmieji rudeniniai lapai netik papildė magnetolos džeržgesį ir į Vertėjo protą įrašė Jos kūną. Tai turėjo nutikti. Tai buvo pirmieji kūnas ir protas, kurie buvo lygiaverčiai. Pirmą kartą Vertėjo meilės kare buvo paskelbtos lygiosios. Vis malonesnis vyro prisilietimas atitarė vis malonesnį moters prisilietimą išgyvenant vienas kito minčių giedamas antifonas.
Tą vasarą Vertėjas pradėjo versti Elegijas. Tau, mielasis Skaitytojau, idant susikurtumei savo ir Jos liturgiją, kurios metu skambės jūsų ir tik jūsų kūno, sielos ir proto chorų giedama antifona, kuri, įrašyta į pasąmonės laikmenas kurtų Tavo santykį su Tavuoju pasauliu, kuriame patogu gyventi Tau ir tiems, kuriuos Tu, mielasis Skaitytojau, įsileidi lygiaverčio choro teisėmis giedant Jūsų missa amatoria.
Kuriant šią liturgiją Tau neužteks perskaityti keleto knygučių iš mokyklinės programos. Kartais neužteks net pusės miestelio bibliotekos. Tu iš lėto auginsi savo šūdo detektorių (liaudyje vadinamą išsilavinimu), skaitysi klasikinius tekstus, nepamirši tobulinti savo kūno, nustosi tikėti savo paties susigalvotomis nesąmonėmis. Tu keliausi, matysi žmones, išmoksi atsirinkti, kurie iš jų yra vertingi Tau ir pasauliui, o pro kuriuos geriau praeiti jų nė nepastebint. Išmoksi nebijoti nieko, ypač pokyčių. Tuomet grįši į savo miestą ir padovanosi save savo miestui ir šaliai, esančiai teisingoje geležinės uždangos pusėje. Ir išmoksi įsileisti Ją. Teisingai nukariauto meilės karo bei pagarbos pagrindais.
O tuomet, kai įsileisi, tikrai nesinorės, kad nušvistų. Ir apie tai – žemiau esanti elegija.
Ne, nesakyčiu ačiū. Pasakysiu: iki, liksi manyje ilgam.
P.S. Giesmių giesmė, skaitoma viena iš klasikinių kalbų prieš galutinai atsikratant drabužių yra kažkas tokio.
Virš vandenyno jinai senyvą vyrą palikus
Ašį šarmotą dangaus kelia į šviesą dienos.
Kur, Aušrine, leki? Pasilik, kur Memnonas ilsis,
Paukščiai šioj vietoj kovas rengia dėl jo atminties.
5 Taip voliotis smagu, kai manoji ponia apkabinus,
Dar maloniau pagulėt kai prisiglaudus šalia.
Padeda miegui gaivus ir drėgnas oras rytinis,
Paukščio skambioji giesmė snapą palieka ryte.
Artinies ko? Nemėgsta tavęs merginos ir vyrai,
10 Trauk rasotas vadžias purpuro – stoki greičiau!
Kol nespėjai pakilt geriau teapžvelgia žvaigždynus
Įgula laivo – nereik jūros paklyst vidury.
Tik patekėjus privalo išeit suvargęs kareivis,
Ginklą laukinį laikyt savo mieguistuos delnuos.
15 Rytą pirmoji matai kauptukais ginkluotus dvidančiais,
Rytą jaučius pirma jungu apkrautus regi.
Trauki iš miego vaikus, juos mokytis veda prašvitus,
Kad nereikėtų skaidžių smūgių rykštelės kentėt.
Stoti prieš teismą taip pat tau patekant atveda vargšą,
20 Vienas žodelis tenai nuosprendį gali nulemt.
Nei mėgsta tave teisėjas, nei tiriantis bylą,
Naujos vis bylos ryte laukia diena iš dienos.
Tavo neleidžia kaltė tingėti jokiai moteriškei,
Dirbančias vilną rankas grįžti prie darbo kvieti.
25 Viską pakęsčiau tikrai! Bet kas pakęstų merginą,
Kelias su saule kuri? Tikras vienišius nebent.
Kaip dažnai maldavau, kad naktis tau delstų paklusti,
Žvaigždės nustotų judėt skatintos tavo akių.
Kaip dažnai maldavau tavo ašį kad laužytų vėjas,
30 Arba tirštam debesy tavo užkliūtų žirgai.
Ko, pavydžioji, skubi? Ne šiaip tamsiaodis tau gimė,
Tai tavoji kaltė – siela tavoji tamsi.
Noriu, kad žygius tavus atvirai apsakytų Titonas,
Būtų apsakymai šie gėda didžiausia dangaus.
35 Ryto kiekvieno pradžioj palikus guolyje senį
Savą vežimą kinkai vyras nekenčia kurio.
Jeigu Kefalą apglėbt tau tektų rankomis savo,
Šauktum: „Naktiniai žirgai, liaukitės šitaip skubėt!“.
Kam turėčiau kentėt, kai meilė tavoji paseno?
40 Švęst su seniu jungtuves neliepiau šįsyk tikrai.
Kiek sapnų nuostabių Selėnė patikusiam skyrė –
Grožis mėnulio tikrai grožiui prilygsta aušros.
Pats vyriausias dievų idant tavęs nematytų
Dvi sujungė naktis savo patenkint reikmėms.
45 Būsiu pabaigęs vaidus. Žinojau, išgirdus – paraudo.
Bet, nežiūrint į tai, rytas prašvito laiku.
[įrašo pabaiga]
Ačiū už patarimą