Įžanginis tekstas.
Keli įvykiai, nulėmę (nulemsiantys?) šio įžanginio teksto turinį.
Pirmasis. Žmogaus, savo podcastais įtikinusio Vertėją ateiti į dangų aerodromas susprogdintas rusų karo pajėgų pirmąją karo dieną.
Antrasis. Atradimas, kad kai kurie, pasirinkdami teisingą pusę, stipriai persistengia – vieni nori būti teisingiausi, kiti – dėl durnumo.
Trečiasis. Supratimas, kad, kai Ukrainos Respublika laimės karą, reikės labai rimtai mokytis graikų kalbos. Ypač, liturginės.
Ketvirtasis. Vertėjo artimieji įtikėjo filmu Zeitgeist. Tikriausiai šis žinojimas yra esminė paskata Vertėjui pasirinkti įžanginio teksto toną.
Ši elegija – apie pasirinkimus – jie elegijoje gana komiški – elegijos herojus bando pasirinkti tarp besipešančių elegijos ir tragedijos mūzų.
Tačiau itin sunku nerimtai priimti „nerimtą“ pasirinkimą elegijos juodraštį rašant šiuo sunkiu metu. Nuolat bandantis ironizuoti įvairius elgesio patternus Vertėjas šiandien negeba prikolinti, mat tikrai nelengva nugalėti sąžinę – elegijos vertimas buvo įpusėtas 2022 metų vasario 24 dieną.
Tą rytą Vertėją pažadino penki išmanaus įrenginio signalai nuo penkių skirtingų bičiulių, išsiuntusių penkias žinutes lotynų kalba. Visi penki gyveno arba buvo pasirinkę Klasikines studijas Ukrainoje. Pirmosios oficialios naujienos pasaulį išvydo valanda vėliau.
Bent savaitei versti meilės poeziją tapo nebeįmanoma fiziškai, o visas vėliavėlių ir graudžiai teisingų žodžių vajus Vertėjui greičiau atrodė, kaip pro forma gėriu ir menamu palaikymu dangstoma veidmainystė, bei noras visiems parodyti teisingos (o ji yra teisinga) pusės palaikymą.
Viskas pasikeitė, kai jie ėmė laimėti. Atsirado populiariausias turkiškas žodis ukrainiečių kalboje. Tuomet į karą ėjo traktoriai. Ėmė sklisti gandai apie mitinį Kijevo vaiduoklį, tuo metu įkvėpusį besimokantį liesti debesis Vertėją. Penkis kartus, gimstant tekstui – vienuolika, o nūnai jau net nėra aišku kiek kartų atsilaikė Černobaivka. Jau turint vertimo juodraštį, iš rusiškų kliedesių išnyko Kijevo užėmimas. O redaguojant paskutinius kablelius teisingą pusę pasiekė postantikinio pasauio siunčiamos analinės priešo baigties priemonės. Tuomet ir ėmė bręsti įžanginio teksto idėjos ir tikslas – parodyti, kodėl naujai verčiamos Ovidijaus Amorų knygos elegijoje demonstruojamas pasirinkimas yra itin svarbus dvidešimt pirmojo šimtmečio Europoje, arba tiksliau – postromėniškame pasaulyje. Dar tiksliau – kuo svarbi teisė apskritai iškelti tokius pasirinkimo variantus ir iš jų pasijuokti.
Esminis įžanginio teksto klausimas – kuo norime būti karo akivaizdoje. Besimosikuojančiais Ukrainos vėliavomis? A priori tai nėra blogai. Blogai yra nemotyvuotas ir gyvuliškas bandos jausmas be aiškios vidinės motyvacijos tai daryti. Besivaržančiais dėl pačios baisiausios Rusijos Federacijos kariuomenės daromų karo nusikaltimų nuotraukos storiukuose? Klinikiniais atvejais tai veikiau fetišas, negu palaikymas. Nematančiais Vokietijos Federacinės Respublikos (ne?)perkamų dujų svarbos? Laimei, teksto redagavimo dieną Vakarai beveik susiprato. Deja, ekshibicionistinis teisingos pusės palaikymas dažnai lygintinas su isterija, kuri, deja, nekeičia padėties dėl vieno šaldytos produkcijos gamintojo (jis gudresnis ir labiau patyręs už šūkaujančią minią), tačiau kuria precedentus ne visuomet sąžiningiems ėjimams konkurencinėje verslų kovoje.
Vertėjas nori tikėti racionaliu pasauliu. Tokiu, kuriame okupuojama valstybė racionaliomis strategijos ir taktikos priemonėmis išpleškina priešo pajėgas, išvarydama jas už savo teisėtų ir tarptautinės teisės institucijų garantuojamų sienų. Tam okupuojamai valstybei reikia ginklų. Ne vėliavėlės. Ne jūsų Instagramo storiukų. Ne viešo ir „teisingo“ baisėjimosi karo nusikaltimais. Ginklų. Už tuos pinigus, kuriuos seilėtas vienaragis išleido prie elektrinio paspirtuko pakabinamai vėliavėlei galima nupirkti keletą šovinių. Jautruoliai, pacifistai, #tebūnietaikairmeilė ir kitokie veganiški #fuckthewar idiotai gali tapti naudingais – paaukoti nekarinę paramą renkančioms organizacijoms, kadangi civilių poreikiai karo akivaizdoje niekur nedingo – to irgi reikia, ir tai prisideda prie Ukrainos Respublikos Ginkluotųjų Pajėgų pergalės prieš Rusijos Federacijos vaikus iš asocialių vidurio ir tolimųjų rytų regionų šeimų.
Remti civilių poreikius yra verta ir teisinga, tačiau vien įklotais karo nelaimėsi – reikės šovinių. Tad protingieji, suprantantys kad karo veiksmų dabartinėje stadijoje nutraukimas automatiškai reiškia Ukrainos valstybingumo ir teritorinio vientisumo praradimą, gali paremti karius, rinkdamiesi Ukrainos Respublikos vėliavos spalvomis paženklintą viešąją įstaigą – ši parama tiesiogiai pasieks tuos, kurių dėka jų priešai pakrinka, kaip išblaškomi dūmai (Ps. 68. 3.). Vertėjas pasirinko šiai įstaigai paaukoti savo pajamų mokesčio dalį. Taip pat reguliariai gana apčiuopiamas pinigų sumas aukoja tiesiogiai, į Ukrainos Ginkluotųjų Pajėgų sąskaitą.
Nes dar 2013 metų pabaigoje pasirinko respublikonišką pasaulio viziją, sukurtą Graikų demokratijos, Romos teisės ir hebrajų tikėjimo, kurią išsaugojo ir pratęsė Orbis Novus, okupuotas (lot. occupare – apgyvendinti, bet ne užimti) žmonių, įveikusių Okeaną, taip tęsiančių transatlantine tapusią Enėjo kelionę.
Tačiau egzistuoja dar vienas, Lietuvoje kiek menkiau girdimas akcentas. Kai Ukraina laimės karą prieš ją užpuolusią Rusijos Federaciją, ji neabejotinai taps mūsų sąjungininke. Tuomet turėsime ją atstatyti – būtent mes – ne kažkokie mitologiniai verslininkai ar investuotojai. Paprasčiausias, spontaniškai Vertėjo sugalvotas būdas – kai šalis ims atsigauti, nuvažiuoti į žaizdas besilaižančią, tačiau jau karą įveikusią valstybę, paslaugų sektoriuje išleidžiant kuo daugiau pinigų. Bet dar svarbiau tai, ko nenusipirksi už pinigus – nematomos gijos, kurios privers prisiminti Rytų Romos Imperijos egzistavimą. Po pergalės Kijevo miestas taps Rusios centru (jei maišote su Rusija, uždarykite naršyklės langą). Ne politinės Rusios, ne konkrečių sienų, ne senų istorinių nuoskaudų. Kijevas taps vieta, kur galės klestėti visų pasaulio slavų kalbos ir kultūros. Vieta, kuri išdžiovins ne itin sausus Moskovijos sapnus apie „trečiąją romą“. Vieta, kuri tirs ir reguliuos rusų kalbos taisykles – neatmeskime Ukrainą šiuo metu ginančių rusakalbių šios šalies piliečių, bei akademinės bendruomenės: jei akademinis pasaulis komunikuos tinkamai, Maskva gali netekti monopolijos rusų kalbos reguliavimui, tokiu būdu pasiekiant dar vieną Kijevo pergalę.
Su Ukraina prie mūsų pasaulio prisijungia abi Romos: pats laikas pagalvoti apie tai, kad graikų kalba – taip pat klasikinė. Verta pagalvoti, kad bažnytine slavų kalba parašyti bendri Lietuvos ir Ukrainos istorijos epizodai. Verta pagalvoti, kad Ukrainiečių pergalė yra simbolinis tiltas tarp Vilniaus ir Konstantinopolio – antrosios Amžino Miesto pusės.
Vertėjas vengs rašyti apie Rytų bažnyčios vidaus karus Lietuvoje – politinis abiejų dabartinių jos hierarchų bukumas yra nepriekaištingai destruktyvus mechanizmas, veikiantis it savižudžio teroristo diržas. Šalia jų Poncijus Pilotas galėtų nesiplauti rankų, mat neįmanoma jų susitepti per organinio stiklo sieną, skirtą protinę negalią turinčių ligonių observacijai.
Rytų bažnyčiai daug širdies ir darbo atidavęs Vertėjas šį klinikinį vaizdą regėjo dar neatėjus 2013 metams, tad jam ypatingai sunku rašyti aukščiau esančią pastraipą.
Baigdamas tekstą Vertėjas tik pasakys, kad Ukraina gina mūsų teisę rinktis. Net jei rinktis tenka tarp tragedijos ir komedijos. O Vertėjas jaučiasi itin motyvuotas, kadangi Ukrainai, kaip ir Lietuvai nemažą kiekį Antikos tekstų dar ilgai teks versti į savąsias kalbas.
Teksto juodraštis rengtas dieną, kurią Rytų bažnyčia švenčia Išganytojo prisikėlimą.
Elegija ir tekstas galutinius pavidalus įgijo dieną, kurią lygiai prieš metus (o tai buvo Viešpaties prisikėlimo išvakarės, kai šis, nužengęs į pragarus, liepė prisikelti negyviems kaulams; Ez 37. 1-6) Vertėjas, įveikęs tikrai nemažai baimės išvydo mielą ir nūnai mylimą pavojingą, didžiulį, beribį, tačiau itin jaukų dangų su mažučiais baltais debesėliais, įprasminančiais gyvųjų svajones, ir jas glamonėjančias mirusiųjų sielas. Tą dieną jis tvirtai nusprendė išmokti skraidyti ir gauti licenciją.
Tekstas pateikiamas Skaitytojui 2022 metų gegužės 8 dieną. Vertėjas norėtų tai padaryti rugsėjo 2-ą dieną, tačiau Skaitytojas būtų priverstas laukti kiek per ilgai.
Elegija – žemiau. Keletas paaiškinimų – dar žemiau.
Menanti amžius giria neliesta vis tyliai rymoja
Aš patikėsiu tikrai – būta dievybės čionai.
Švento šaltinis vandens vidury ir uolos akytos,
Suokia iš pusių visų paukščiai saldžiausiais balsais.
5 Tenka kol vaikštinėt dengiamam giraitės pavėsio
Mūza, mąstyti bandau, veikalą kokį įkvėps.
Štai didingais plaukais pasipuošus Elegija žengia,
Pėda ilgesnė viena, rodos, už kitą tikrai.
Forma ir veidu meili, ją dengia rūbai plonyčiai
10 Pėdų ydos tikrai grožio gebėjo pridėt.
Žingsniais didžiuliais tuojau Tragedija rūsčiai įžengia,
Raukias plaukuota kakta, velkas apsiaustas žeme.
Skeptrą kairioji ranka karališkais judino mostais,
Kojas, apjuostas diržais, dengė koturnai aukšti.
15 Tarė pirma: kas nors ar privers nustoti mylėti?
Mano, poete, esi žodžiams vangus pernelyg.
Nuodėmių gandą tavų girtuoklių sambūriai skleidžia,
Girdi taipogi kalbas sankryžos gatvių pilnų.
Dainių nuolat pirštu baksnoja, kai eina pro šalį:
20 „Šitas Amoro liepsnoj greitai laukinėj liepsnos“.
Žygdarbiais savo mieste nevengi tikrai pasigirti,
Žinią nuolat skleidi savo gėdingų dienų.
Laikas buvo sunkiu mosuoti skeptru Dioniso,
Delsti užtenka, greičiau veikalą rimtą pradėk.
25 Genijų savo dergi eilėmis – giedoki herojus!
Tarki: „sieloj manoj vietoj šios eilės atras“.
Savo jaunystės giesmėm apgiedojai, ko jaunos merginos
Nori – jaunystei tikrai šitos eilutės pritiks.
Mūza tavoji nuo šiol vadinsis Tragedija Romos,
30 Pildomas dvasios šitos greitai pakeisi eiles.
Tuoj įsirėmus grakščiai koturnais į žemę, nuėjo,
Mostus keliskart mačiau judinant plaukus vešlius.
Pamenu – mūza kita akis primerkus šypsojos,
Mirtos šakelę tikrai laikiusi jos dešinė.
35 Tarė: „Žodžiais svariais kodėl, Tragedija, spaudi?
Negebi argi visai mest išdidumą trumpam?
Pratus nuolat esi nevienodą dėlioti eilutę,
Mano drįsti eilėmis karą kovot prieš mane.
Aš kilmingų eilių nedrįstu mūsiškėms prilygint,
40 Juk karalystė tava dengia siaurutes duris.
Mano būdas švelnus, manasis švelnus Kupidonas,
Aš galingesnė nesu už įkvėptąsias eiles.
Motina juk be manęs Amoro būtų kaimietė,
Deivę lydėti esu šią žaismingiausią skirta.
45 Kaip žvarbioms negali atsiverti eilėms koturnuotoms,
Aš atversiu duris, savo švelnybėms skirtas.
Užsitarnavus esu daugiau į rimtumą aš teisių,
Negu galėtum pati šito rimtumo įgaut.
Mano Korina menais įpratusi sargą apgauti,
50 ir suvaržytas akis greitai priversti tikėt,
Lovą įpratus palikt atsirišus tuniką puošnią,
Pėdomis žengti tyliom, tylą apsaugant nakties.
Kartų kiek teko kabot prie durų pritvirtintai staktos,
Aš nebijau, kad mane daugel praeivių skaitys.
55 Kartų kiek teko lūkėt, atsitrauks kol sargas giežtasis,
Užanty teko išlaukt vargšei tarnaitės glėby.
Kai gimimo dienos mane lyg dovaną siuntęs,
Metė sudaužius mane barbarė greit vandenin.
Aš tavąsias mintis įaudrinau kurti pirmoji,
60 Dovaną mano turi – nori jinai pasiglemžt“.
Pabaigė, tarti drįsau: „abi mano žodį išgirsit,
Bijančio žodis tegul klausančių siekia ausų!
Puošia pirmoji mane skeptru, pakylėtais koturnais,
Garsas didingas išskrist bando burnoj užvertoj.
65 Mūza suteikia kita nugalėjusiam potraukiui vardą,
Taigi, ilgesnę tegul pildo eilutė trumpa.
Laiko, Tragedija, skirk, truputėlį dainiui ir žyniui,
Tavo giesmė – amžina; jos – trumpalaikė giesmė.“
Dingo. Leidimą gavau – paskubėkite švelnūs Amorai!
70 Kol jus kurti galiu, laukia darbai rimtesni!
Keletas paaiškinimų.
8 eilutė. Poezijos eilutė yra skirstoma pėdomis. Skaitytojas jau pastebėjo, kad kas antra eilutė trumpesnė. Tai ir reiškia, kad kas antra eilutė eleginiame metre yra viena pėda trumpesnė.
10 eilutė. Kadangi tiek poezijos, tiek mūzos pėda (anatominė) lotyniškai vadinasi pes, Ovidijus tai apžaidžia.
14 eilutė. Koturnai – speciali tragedijų aktorių avalynė.
34 eilutė. Mirta – augalas, simbolizuojantis Afroditę/Venerą.
49 eilutė. Korina – visose elegijose vaizduojama Ovidijaus herojaus mylimoji.
53 eilutė. Laiško, siunčiamo meilužei motyvas kartas nuo karto šmėsteli Ovidijaus Amoruose. Šioje eilutėje pati elegijas įkvepianti mūza pavirsta vaškine lentele, kurioje – žinutė nevisai legalių santykių partnerei.
64 eilutė. Žiūrėti pirmąjį paaiškinimą (8 eil.).
[Įrašo pabaiga]
Published by