Vertėjas nuoširdžiai atsiprašo už elegijos ir įžanginio teksto vėlavimą.
Įžanginis tekstas, elegija, ir daug naudingų paaiškinimų pateikti žemiau.
Vertėjas myli vasarą. Gašlią nuogą vasarą, su glotnučio stikline rankoje, ir žaismingais prakaito lašeliais, nusėdančiais ant praeinančių merginų saulės akinių. Kai įdegę maži petukai aplinkinių žvilgsniuose nebemato socialinių provokacijų pavojaus, o karščio dėka legalizuotas gašlumas įteisina mirktelėjimus ir žvilgsnius. Kai rašant įžanginį ar bet kokį kitą tekstą pirštams šąlant nuo ledinės chai latte stiklinės iš merginos prie gretimo staliuko pareina friend requestas.
Visa tai vyksta mieste. Kaune, kurį nuspalvina jame įsikūrusi vasara, kurioje miestas nusikrato atostogų blizgučių, ar net šiukšlių – selfiukų su bikiniais, lašiniais bei pūstomis lūpytėmis, svaigulių apie „užtarnautas“ atostogytes, 3-5 kotedžiukų karalienių nuotraukų saulėlydyje, pamiršus nusivalyti čebureko trupinius nuo pilvo ir visko, kas elegantišką vasaros gašlumą verčia makabriška į laisvę ištrūkusių vargdienių orgija su čeburekais ir didžiuliais pripučiamais bangomis lakiojančiais bananais ir kitais guminiais dirbiniais, pagamintais Kinijoje.
Likę Kaune dirba. Nes perpetuum mobile. Nes degintis ir skaityti eilinį pseudomenišką pseudogilaus pseudoautoriaus-pseudohipsterio pseudofilosofinį, leftistinį-nihilistinį vėmalą jau senai banalu ir nestilinga. Kaip ir bergždžiai leisti laiką ant smėlio. Tai negamina nieko, kas turėtų bent kruopelytę išliekamosios vertės, todėl netikslinga.
Važiuodamas prie jūros kurią myli lygiai kaip savo Miestą, Vertėjas mieliau renkasi valstybes su ilgesne kranto linija. Tai leidžia nesigrūsti mėsos apsupty. Juk nebūtina visai miniai pozityvaus kūno savininkų rodyti savojo, kuris lygiai taip pat always in progress. Kur nematant žmonių (vienas-kitas žvejojantis), miesto grindinio nualintas pėdas skalaujant bangoms ir tekant saulei, pasiėmus nešiojamą kompiuterį ir išvertus ar net sukūrus porą tekstų lotyniškoms tatuiruotėms, girdintis švelnučiam sūraus vėjo ošesiui į sąskaitą kartu su pirmaisiais saulės spindulėliais įkrenta vienas-kitas šimtas eurų. Pasimėgavus atokia jūra ir prasmingu laiku ateiti į išsinuomotą trobelę, kur jau lauks iš anksto užsakyti pusryčiai. Mažoje medinėje terasėlėje. Su nebyliai kuklia prabanga be žvaigždučių, kurių vaikytis – atsitiktinai uždirbusio runkelio bruožas. Su daugybe smulkučių reikalo kainą išduodančių detalių. Be žmonių keliamo beprasmiškumo, lydinčio viską, kas daroma for fun ir nes užtarnautos atostogytės.
Teisingai nuvykus prie jūros nutinka dalykai. Ypač kai su tavim pėdutės, petukai ir lūpos, prie kurių norėtum prisiliesti geidulingos, bet vulgarumo ribų neperžengiančios jūros akivaizdoje. Nesvarbu, ar tai vienos nakties, savaitgalio ar viso gyvenimo nuotykis – formatą renkiesi pats nes jau trys dešimtmečius gyvename laisvoje šalyje.
Jeigu prie tokios jūros nūn esi vienas, palik prie jos teisingas mintis ir teisingus siekius. Gal kai Kaunas vėl apsivilks sau įprastą rudeniškos prabangios melancholijos rūbą, pliaupiant spalio-lapkričio lietui sutiksi žvilgsnį. O su juo ir mažas pėdutes, kuriomis kitąmet abu pažymėsite baltą pajūrio smėlį.
Elegija žemiau. Po ja – ypač daug paaiškinimų dėl gausaus mitologinio turinio.
Kelią klaidingą pirma Peliono pušys aprašė,
Jūra nustebus kurias savo kapojo bangom.
Garsiąją vilną avies auksinių plaukų atgabenti
Sliuogia slapčia bangomis per surakintas uolas.
5 Argas, suspaustas uolų vandenų pražūtingų prisemtų
Jeigu irklais bangas skrosti tingėtų kuris.
Ruošias Korina palikt namus ir lovą mylėtą
Rengias kelionėn klaidžion eiti veidmainės keliu.
Vargšas bijoti turiu Zefyrą ir Eurą minėti,
10 Šalto Borėjo ir net drungnojo Noto bijau!
Miestų nerasi tenai ir vaizdais pakerėsiančių girių,
Mėlyna jūra visur nuolat klastingai banguos.
Jūroj nerasi margų akmenukų ar kriauklių spalvotų,
Jūros pakrantė drėgna geba tik jas sulaikyt.
15 Savo pėdom baltom, merginos, žymėkite krantą,
Kelias tik šitas saugus – aklinas kelias kitoks.
Mūšius jums vėjų kiti tegul aprašo, kol puola
Jūras Charibdė vienas, Skilė – kitokias bangas,
Kol pasirodo staiga Keraunijos žiauriosios uolos –
20 Sirtė Didžioji tykos kaip ir Mažoji laivų.
Teaprašo kiti tai jums! Nesvarbu, ką sakytų,
Jais patikėkit! Tuomet audros tikrai nepakenks.
Kranto dairytis vėlu, kai sūriuosius vandenis jūros
Skrodžia atrišus virves laivas banguotu dugnu;
25 Bijo jūreivis baikštus nenuspėjamų vėjo verpetų,
Mirtį nujaučia arti, kaip ir paviršių vandens.
Jeigu Tritonas tikrai įaudrintą vandenį drumstų,
Tavąjį veidą spalva greitai paliktų ilgam!
Tuoj paminėsi žvaigždes kilmingas vaisingosios Ledos,
30 Šauksi „Laimingi, kuriuos sugeba žemė laikyt“.
Žymiai būtų saugiau skaityti ar šildyti lovą,
Trakiškos lyros stygas būtų užgauti saugiau.
Jei pranašystes bergždžias nenuspėjamos audros nuneštų,
Laivui tavam palankios aš Galatėjos linkiu!
35 Jūsų, merginos, kalte tetampa nuostolis šitas,
Tėvo Nerėjo paties ir nereidžių dukrų.
Atmintį mūsų nukreipk su vėjais pakeleivingais,
Tavo bures tebūnie vėjai pripildo stipriau!
Didis Nerėjas tegul krantuosna jūrą pakreipia;
40 Vėjai, sukelkit vilnis, kelkite, audros, bangas!
Klauski Zefyro, kad pūstų bures srovėm pilnavertėm,
Savo rankom pati burių kryptis pasirink!
Pirmas iš savo krantų regėsiu pažįstamą laivą!
Plukdo – sakysiu – čionai mano dievybę krantan.
45 Staigiai apglėbsiu pečius! Bučinių palaidą daugybę
Gausiu! Sugrįžus turi savąją auką palikt.
Smėlis greitai švelnus įgis pavidalą lovos,
Kupstas galėtų prie jos gali pabūt staleliu.
Bakcho šalia dovanų papasakot viską turėsi,
50 Kaip nesudužo beveik laivas tavasis banguos:
Kaip keliavai pas mane – neišgąsdino naktys klastingos,
Tu nebijojai visai veržliojo Noto srovių.
Drįsiu viskuo patikėt, jei netgi ką nors sugalvojai,
Jeigu tai norai mani – galima sau pameluot.
55 Nuolat maldauju dienos lemtingos dangų nušviesti –
Savo baltaisiais žirgais kad patekėtų jinai.
1 eilutė. Pelionas – kalnas Tesalijoje ( kuri yra geografinis Graikijos regionas). Iš jos išvyko argonautai. Jeigu nežinai kas yra argonautai (naudokis Vikipedija), esi runkelis.
3 eilutė. Aukso vilna. Jos pargabenimas – argonautų kelionės tikslas Kolchidėje (šiuolaik. Sakartvelas).
5 eilutė. Kalbama apie simplegades – dvi mitologines susiduriančias uolas mitologinėje realaus Bosforo sąsiaurio versijoje.
7 eilutė. Korina. Permanentinė Ovidijaus herojaus mylimoji.
9 eilutė. Zefyras ir Euras – vėjų vardai.
10 eilutė. Borėjas ir Notas – vėjų vardai.
18 eilutė. Scilė (Skilė) ir Charibdė – dvi jūros pabaisos, paprastai sulyginamos su sunkiais pasirinkimais arba vienu iš dviejų galimų pavojų (tarp Skilės ir Charibdės).
19 eilutė. Keraunijos uolos. Kalnai Graikijoje, Epyro regione.
20 eilutė. Didžioji ir Mažoji Sirtės – dvi pavojingos seklumos Viduržemio jūroje.
27 eilutė. Tritonas. Jūrų dievas, Poseidono (Neptūno) sūnus.
29 eilutė. Kilmingosios vaisingosios Ledos žvaigždės – tai jos vaikai nuo Dzeuso (pasivertusio gulbinu) – Kastoras, Polideukas (jie po mirties pavirto dangaus kūnais), ir, kas svarbiausia, Helenė, dėl kurios vėliau žuvo Trojos miestas, o Helenos aistra, sugriovusi Troją pateikiama Ovidijaus kūryboje, kaip geriausias amor pavyzdys.
34 eilutė. Galatėja. Jūros nimfa, įasmeninanti ramią jūrą.
36 eilutė. Nerėjas ir Nereidė. Nerėjas – Okeano ir Gajos (Žemės) pagimdytas jūrų dievas, o Nereidė – jo duktė, kurios funkcijos panašios.
55 eilutė. Aušrinė žvaigždė (Lucifer – palyginimas su Liuciferiu galėtų būti nebent pritemptai tipologinis) – vienas iš Veneros simbolių.
[įrašo pabaiga]
Published by