Įžanginis tekstas
Skiriama patologinėms gyvūnėlių mylėtojoms ir kenčiantiems jų vaikinams.
„Aš tau neleisiu teršti Perlos sielos“, – tarė ji tavo kūnui atsiskyrus nuo jos kūno bei ieškant sauso pagalvės lopinėlio prakaitui nuo kaktos nusibraukti.
Perla galėjo būti jos močiutė. Ar jos bestukė. Ar pūskė. Ar kitas svarbus žmogus. Tačiau, viso labo, tai buvo pelė. Maža balta, tuo metu jau nelabai gyva pelė. Tą pelę praeities perspektyvoje jai buvo padovanojęs ne siena, patrauktas šalin dar ganėtinai jauno Ovidijaus vertėjo, tuo metu pirmą kartą patraukusio sieną ir pasijautusio all win pozicijoje. Plius 9000+ galios taškų už epochą: bundantis leftizmas baigiantis antrajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui. Tik vėliau vertėjui buvo pasakyta: nieko nesakyk, nedrįsk teršti jos sielos. Užuot viduje nusijuokęs jaunas, tik klasikinių kalbų pagrindus pažinęs jaunuolis dar kartą patenkintų patologinę gyvūnų mylėtoją ir savo ego, priėmė tai rimtai. Matyt, buvo kvailesnis už Ovidijaus herojų.
Geriau, užuot ginčijęsis ar ironizavęs, tiesiog nusišypsotų. Jaukiai ir šaltai tuo pačiu metu. Tose kitose akyse matytųsi skierka. Ne katuko žvilgsnis (tokiu atveju rizikuoji patekti į draugų zoną), o kibirkštis, gebanti įžiebti ugnį buldozerio variklio degimo kameroje (buldozeriu šiuo atveju turėtum jaustis tu, Ovidijaus neskaitantis nevykėli). Šio pobūdžio šypsena neturėtų jos versti galvoti apie šeškučius, pelytes, pandutes ir baltųjų meškų jauniklius Švedijos šiaurėje. Tai turi būti kibirkštis, duodanti leidimą paliesti pirštus ir visa kita. Nepersistenk, ambicingas jaunuoli, viską padaryk laiku ir uždirbsi karmos tašką sau ir visiems vaikinams iš Kauno (nes šiuo metu tik tenai verčiamas Ovidijus). Nes būtent po to, grįžusi, slapčia besiskundžiančioms intymiais santykiais draugėms ji sakys, kiek kartų iš eilės tu tai padarai: madingame lofte kažkur tarp Antakalnio ir Naugarduko gatvės palikti jūrų kiaulytė Berta ar vėžliukas Ropis jai rūpės kur kas mažiau patologiškai.
Koks buvo Ovidijaus šeštosios elegijos herojaus ėjimas? Vertėjas turi dvi hipotetines interpretacijas. Pirmoji atspindės atvejį, kai mergina nėra labai protinga. Tokiu atveju Ovidijus pasityčioja iš mirusios papūgos, įkuria ją Papūgų Rojuje, kur ji moko kitus paukščius kalbėti. Tikslai šiuo atveju du. Vidinis – ironizuoti, išorinis – pasinaudoti proga lengvai gauti dėmesio iš ironijos detektoriaus ir/arba išsilavinimo neturinčios merginos augintinio netekties akivaizdoje.
Antrasis hipotetinis atvejis (jeigu pats Ovidijaus herojus nelabai protingas) – elegija atspindi nuoširdžią užuojautą kalbančio paukščio netekties akivaizdoje.
Egzistuoja ir trečiasis hipotetinis galimos interpretacijos atvejis, kai tiek elegijos herojus, tiek jo žodžių adresatė yra protingi, išsilavinę, bei klasikinius tekstus skaitantys pilnaverčiai Lietuvos Respublikos visuomenės nariai: tokiu atveju jie į papūgos mirtį bando žiūrėti jei ne ironiškai, tai bent lengvai nusišypsodami: Ovidijaus eilučių aktualumas lieka įvertintas tiek skaitytojo, tiek jo antrosios pusės, o pasirinktos elegijos eilutės šnabždamos iš vienos ausies į kitą maudantis mėnesienoje ritmingai girgždant ikėjinei lovai.
P. S. kitą kartą, kai būsi paprašytas pagarbiau elgtis su pelyte Perla, žuvyte Aukse, gandru Remigijumi, ar net vienaragiu Virgiu (zoologinė gyvūno rūšis ir vardas gali keistis), pagalvok ar ateityje vis dažniau neišgirsi klausimo „kaip tu drįsti?“, o dar geriau – susirask savo kelnes ir bėk kuo toliau.
Elegija – žemiau.
Keletas paaiškinimų – dar žemiau.
Mirė papūga, kuri iš Indijos žemės pakilus
Mėgdžiot galėjo visus – bėkite, paukščiai, pagerbt.
Eikit, pamaldūs, greičiau, ir muškit sparnais į krūtinę,
Skruostus jūsų švelnius žymės tepuošia nagų!
5 Dėl gedulingų plaukų tenukrenta švelnūs pūkeliai,
Ir teužgožia rauda paukščių trimito raudas.
Tu, Filomele, nustok prisimint ką padarė tironas
Trakijos – metų gausoj verta šią skriaudą pamiršt.
Snapą atsukit geriau į netektį reto sparnuočio,
10 Laikas kaltei baisiai – Itijui – skęst užmaršty.
Raižantys dangų laisvai, garsiau raudokit, sparnuočiai,
Ypač purpleli, tava, draugui mieliausia, rauda.
Santarvė laimino jus, ir visą gyvenimą laikė,
Liko sulig pabaiga reto tvarumo ryšys.
15 Lygiai Orestui taip pat bičiuliu patapo Piladas,
Taip, purpleli, ir tau, buvo, papūga, draugu.
Nūn ko draugystė verta? Ko vertas atspalvis retas?
Vertas ko balsas, kuris mėgdžioti gali bet ką?
Ką nūn džiugini, kai merginai esi dovanotas?
20 Tavo sparnuočio šlovė guli nūnai negyva.
Savo sparnų spalvomis tu trapų smaragdą užtemdei,
Tavojo snapo spalva punų šafraną užgoš.
Žemėj šitoj nebuvo garsų kurių negebi mėgdžiot,
Taip atkartoja gerai balsas šveplutis žodžius!
25 Grobia pavydas tave, nors laukinių karų nekariauji,
Mielas pleputis buvai, meilė tavoji – taika.
Putpelės mėgsta kovot, todėl gyvena kovojant:
Ši kova – priežastis gilią senatvę pasiekt.
Pilnas meilės buvai – užtekdavo tau pakalbėti,
30 Snapas tuščias geriau liks, net jei maisto apstu.
Riešuto buvo gana ar aguonos grūdo mieguisto,
Troškuliui tavo malšint lašo pakanka vandens.
Skraido besotis peslys , kaip vanagas raižantis dangų
Krentantį lašą lietaus geba tik kuosa nujaust.
35 Varna, negali pakęst kurios akys ginkluotos Minervos,
Kalbama, geba jinai amžius devynis gyvuot.
Mirė šnekutis – jisai pavidalas žmogiško balso,
Pareigą suteikė šią jėgos platybių dangaus.
Viską, kas gera pirmiau pasiglemžia godžiosios rankos
40 Ir pripildoma tai mažo gerumo darbais.
Protesilajo liūdnas lydėtuves Tersitas regėjo;
Broliams esant gyviems Hektoras virto dulke.
Kam dabar prisimint baikščias maldas savo draugės
Notas per jūrą maldas pagrobė tau paskirtas.
45 Jau septintoji diena atėjo – kita nesirodė
Verpstė Parkos tavos stovi seniai neliesta.
Bet nesustojo kalba bemirštančio gomurio tavo,
Mirčiai artėjant „Gyvuok“ mano Korinai tarei.
Po Elyziejaus kalva ąžuolų giraitė žaliuoja,
50 Žemė vaisinga čionai veis amžinuosius laukus.
Kalbama, vietoj šioje, nors gal patikėti nelengva
Paukščių dorųjų vieta – draudžia kitokiems atskrist.
Ganos ten gulbių pulkai – gausu nekenksmingųjų paukščių
Ir vienintelį ten Feniksą rasti gali.
55 Paukštė Junonos povė vardu ten plunksnas išskleidžia
Jūrai balandė balta bučkius dalina snapu.
Ši nemirtinga vieta tarp dorųjų papūgą priglaudus,
Kur pamaldžiuosius paukščius pakeri savo kalbom.
Kaulus dengia tavus mažytis kapo paminklas,
60 Skelbia mažutis akmuo tokio pat dydžio eiles:
„Iš šio kapo matau – buvau savo poniai patikęs,
Išmintingiausia visų paukščių manoji kalba.“
Keletas paaiškinimų
7 eilutė. Filomelė. Terėjas jai nupjovė liežuvį idant ji neprasitartų apie jo žygius į kairę. O ši virto kregždute, prieš tai vis tiek sugebėjusi atkeršyti.
10 eilutė. Itijas. Tai nesantuokinis Terėjo ir jo žmonos sesers vaikas, kurį Filomelė meistriškai paruošė ir davė suvalgyt Terėjui.
15 eilutė. Orestas ir Piladas – visuose mitologiniuose siužetuose apie Orestą jam padeda ištikimasis Piladas, tapęs tvirtos draugystės (o gal ir daugiau) simboliu.
35 eilutė. Varnos ir Minerva. Varnos vieną sykį išdrįso pranešti apie vieną nepaklusnumo šiai deivei atvejų. Minerva supyko.
46 eilutė. Parkos ir jų verpstė. Toks parkų (moirų) darbas – verpti likimo siūlą. Todėl, mirus papūgai, verpstei lieka dulkėti.
48 eilutė. Korina. Šiuo vardu Ovidijus vadina visas savo mylimas (geidžiamas) moteris.
49 eilutė. Elyziejus – krikščioniško (paradisum) rojaus atitikmuo, šiuo atveju – tai vieta doriesiems paukščiams.
54 eilutė. Feniksas. Nemoka numirti. Numiręs prisikelia. Reakcija ciklinė.
[įrašo pabaiga]
Published by