Don‘t stick your dick in crazy.
Noli in mente captam imponere mentulam.
(Fons: http://urbandictionary.com)
Vertėjo laiškas (ne)liurbiui. Greičiau, pačiam sau.
Mielas ambicingas jaunuoli iš Kauno!
Prieš metus, gruodžio mėnesį tu ėjai lemputėmis padabinta gatve. Švelnumo buvo pilna tavo širdis, antinksčiai (adrenalinas), kepenys, ir klyno turinys. Ji atrodė, protinga, ambicinga, savarankiška. Ne pagal metus. Labai jauna ir nuostabi. Mažutė, kurią norėjosi suvalgyti kaip mažą saldainiuką. Norėjosi jai suteikti visą pasaulį, parodyti jai tą šio pasaulio mastą, kurį atradai skaitydamas klasikinius tekstus, pasisodinti šalia savęs į tolimus kraštus skrendančiame lėktuve, kai nepažįstamo miesto švieselės lėktuvui leidžiantis glostytų jus abu lyg Kalėdinė eglutė, kurią papuošėte kartu, o ją papuošus įvyko pirmasis jūsų bučinys.
Tau reikėjo suklusti. Suklusti, kai ji pirmą kartą nepasakė ačiū. Kai pirmą kartą nuskambėjo užuomina, kokias brangias dovanas dovanojo buvęs. Kai pirmą kartą nuskambėjo jos pažiūros, neva vyrai skolingi moterims. Kai pirmą kartą supratai, jog ne viskas tiesa ir grynas pinigas. Kai pirmą kartą ji palygino Eurovizijos laimėtojus su The NY Met simfoninio orkestro muzikantais ir pasiginčijo dėl Tavo skonio, kuris tikrai neblogas. Kai pasakė kad nebūtina skaityti klasikinių tekstų nes nėra filologė. Kai pasakė kad daug pasieks nes yra tiesiog faina.
Tu buvai liurbis atleisdamas melą, kai buvęs vaikinas finansavo vieną iš jos pirkinių. Buvai dar didesnis liurbis kai atleidai gana nuoširdų bendravimą tarp jų. Buvai visiškas liurbis kai savo lėšomis vykai su ja į dvi keliones iš eilės. Buvai liurbis, kai ji, išvykusi į tą patį miestą, kuriame gyvena buvęs, esantį kitoje Europos pusėje, sakė, jog yra išvažiavusi pas svetur gyvenančius tėvus. Ir, kai ji tau nusiuntė padirbtas laipinimo korteles, tu tapai netik liurbiu. Dar ir išsikastravusiu dūchu.
Ir tik laiko klausimas buvo, kada tu gausi netikrą nėštumo testą su dvejomis juostelėmis, už 20 eurų parsisiųstą iš kokio Jiezno, Simno, Skirsnemunės ir kitokios ne itin turtingai gyvenančios Lietuvos provincijos (kad ir Domeikavos ir/ar Tarandės pakraščių) nežinodamas, kad viename didžiausių Lietuvos skelbimų portalų yra bent keli šimtai besilaukiančių moterų, internetu parduodančių dvi juosteles, idant prisidurtų prie pašalpos…
O paskui sulaukei daug grasinančių žinučių (pavyzdžių nepridėsime, nes Vertėjo mieste, jo Šalyje ir jos Sostinėje ir taip per daug provincialumo). Nekalbant apie tai, kad visi Tavo draugai jos dėka sužinojo apie tave daug „naujo“. Suprantame, jog trumpam nustojai gerbti moteris ir nekenti savęs už tai, tačiau praeis.
O nūnai iš naujo, atsigaudamas, uždirbdamas, skaitydamas klasikinius tekstus po truputį atrandi šią nuostabią lytį. Supranti, koks lobis yra tos akys. Mėgaujiesi skrydžio palydovės mirktelėjimu verslo klasės salone prieš kylant į tolimą egzotišką šalį. Mėgaujiesi oro uoste mandagiai padėdamas rasti reikiamus vartus pirmą kartą pas anūkus skrendančiai senyvo amžiaus moteriškei. Galų gale, mėgaujiesi išsiskirdamas iš bendros minios parodydamas popierinę laipinimo kortelę – nes gryni pinigai, popieriniai ant gero popieriaus išspausdinti dokumentai ir laipinimo kortelės, gautos konservatyviuoju būtu – prie check in desk‘o – turi žavesio. Kaip firminiai plunksnakočiai, rašomosios mašinėlės ir į trečią dešimtį įkopę Mercedes-Benz markės automobiliai.
Mėgaujiesi visomis, net menkiausiomis pažintimis tau nepažįstamoje vietoje. Nes nusipelnei. Tai nėra nešvanku. Tai tauru ir sena kaip pasaulis Ovidijaus eilės.
Galvoji, mielasis Skaitytojau, kad Vertėjas per daug idealizuoja keliones? Deja, ne. Būtent kelionių metu – lėktuvuose, oro uostuose, geležinkelio stotyse ar tiesiog kokybiškos taksi kompanijos automobilyje elegantiška asmenybė tampa dar elegantiškesnė, o neelegantiška atskleidžia giliausią širdies Kalapimpiškį.
Elegija ir keletas paaiškinimų – žemiau. Dedikuojama ambicingiems jaunuoliams iš Kauno, kurie turėjo neatsargumo pasiduoti provokacijoms, bei skirta tolimesniam jų tobulėjimui.
Meilė to neverta – pradink, šauly Kupidone –
Kartų tiek iš eilės mirti geidžiau per tave.
Noriu visad išnykt, prisiminęs tave, kaip išduodi,
Amžinu mano blogiu dera tave pavadint!
5 Tavo apnuogint melų negebės neištrintos lentelės,
Ir atskleist negalės dovanos, gautos slapčia.
O kad būtų galia bylinėtis visad pralaimint!
Vargšas esu! Per daug pergalė akivaizdi!
Laimę turi, kuris stipriau apsiginti išdrįsta,
10 Leisdamas „aš nekalta“ tarti merginai savai.
Geležį turi širdy pernelyg savo kančią pamilęs,
Siekia išteisinti tą, teisint kurios negaliu.
Pats regėjau, kaip tu, manei, jog pergėręs snaudžiu!
Blaivas šunybę mačiau vyną padėjęs šalin.
15 Antakiai jūsų daugiau pasakė nei balsas gebėjo,
Linktelint galvai aiškiau liejos, nei žodžiais, kalba.
Akys visai negebėjo tylėt, kaip pertekęs vyno
Stalas, privertęs pirštus raiškiai, lyg žodžiais, prabilt.
Kalbą aš pažinau, kurios nesimatė iš karto,
20 Ženklus stebėjau, kuriuos perteikė gestų kalba.
Daugelis ėjo šalin nuo stalo vaišėmis kloto,
Tik jaunuoliai keli linksmintis liko toliau.
Iš tikrųjų mačiau nedorus bučinius jūsų,
Jūsų liežuviai tikrai buvo mazgu supinti.
25 Bučinius tuos ne sesuo laukiniam broliui suteikia,
Vyrui skirti geidžiamam buvo jie moters meilios.
Foibui tokių bučinių Artemidė suteikti negali
Bet Venera nuolatos Marsui dalindavo juos.
Garsiai šaukiu „Ką darai? Kodėl išardai mūsų laimę?
30 Susigražinsiu teises savąją ponią turėt“.
Sieja juk gėris tave su manim – kodėl šitą ryšį
Turi sugriauti persyk šitas trečiasis žmogus?
Skausmas tai padaryt privertęs mano liežuvį
Veidą privertė jos rausti raudoniu skaisčiu.
35 Debesis taip raudonai nudažo meilė Titonui,
Matant jaunikį tiktai veidas taip geba nuraust.
Rožės taip geba spindėt tarp lelijų atspalviais savo
Ar apgiedoti žirgai veja mėnulis kuriuos.
Šia meonietės spalva nudažo Asirijos kaulą –
40 Toks raudonumas neleis jam nuo senatvės pagelst.
Šie keli pavyzdžiai atitiko raudonį merginos –
Man raudony šitam buvo dailiausia visų.
Žemėn nuleido akis – derėjo taip žvilgsnį nuleisti,
Buvo veide liūdesys – liūdesio buvo verta.
45 Kilo noras staiga prižiūrėtus išniekinti plaukus,
Žandus geidžiau švelnučius rankomis pulti greičiau.
Rankos nusviro iškart, tik veidą ėmus regėti,
Ginklais savais mergina atrėmė smūgius manus.
Ką tik laukinis buvau bet nūn nuolankiai aš paklausiu:
50 Ar nebus prastesni mūsų seni bučiniai?
Ji nusišypso staiga – geriausius bučinius gaunu,
Taip iš rankų iškrist gali net Dzeuso žaibai.
Aš nelaimingas kenčiu, kai žinau, jog jis šitaip bučiavo
Ir geidžiu nežinot ką buvo priverstas jaust.
55 Šie bučiniai geresni už tuos, kurių mokyti pratęs,
Ir pastebėjau, jog tu mokeis bučiuoti kitur.
Puikūs jie buvo, tikrai juos dievino mano liežuvis,
Tavo liežuviui taip pat buvo tikrai malonu.
Verčia ne vien bučiniai mano širdį nuolat kentėti,
60 Bet, tik bučinius šiuos visad giedoti geidžiu.
Kam atiteko garbė išmokyt ir atlygį gauti?
Juk tik lovoj gali šitaip išmokti bučiuot.
Keletas paaiškinimų (ne komentaras).
27 eilutė. Foibas ir Diana. Foibas – tai Apolonas. Diana – Artemidė. Jie – brolis ir sesuo. Ovidijaus aprašyti bučiniai tikrai nėra broliški. Todėl prašome skaityti sekantį paaiškinimą.
28 eilutė. Venera ir Marsas. Amoro (Kupidono) tėvai. Būtent jų aistros vaisius ir yra mažas nenaudėlis su lanku ir būtent jų tarpusavio aistrą atitinka Ovidijaus aprašomi bučiniai.
35 eilutė. Titonas. Piemuo, kurį įsimylėjo Aurora (liet. Aušrinė). Todėl, iš meilės kylant (ne tik?) saulei debesys būna rausvi.
39 eilutė. Asirijos kaulas, meoniečių nudažomas raudonai. Šią raudonumo sąvoką Ovidijus paėmė iš Homero Iliados.
[įrašo pabaiga]
Published by