Intymiausias įžanginis tekstas. Ir ironiškiausias. Sau ir mieliausiajam Skaitytojui.
Skiriama visiems, kas bent kartą rašė merginai laišką. Ir šiaip visiems. Kas mieli ir patys sau faini.
Kartą rašiau laišką. Gražų, apie naktinį Vilnių (Kaunas tuo metu visiškai nesitvarkė), apie mažą gyvūnėlį, kuriam buvo šalta, apie apuoką, kuris liepė galvoti apie šį mažą gyvūnėlį ir šildyti jį mintimis einant nuo Baltojo tilto iki Aušros vartų, kurių mitologizavimas viršijo visas apsivėmimo stiprumo pakopas. Taip pat apie mažą pasaką kurią kiekvienas nešiojamės ir nedrįstame su ja atsisveikinti, kai ateina laikas.
Tekstas buvo visokeriopai nuostabus. Toks vilnietiškas, jaukus, nekomercinis, netgi ekologiškas: visi tekste vaizduojami judėjimai vyko pėsčiomis, nedidinant CO2 kiekio ore. Nebent tai galėtų padaryti skraidančios laumės virš Šv. Jonų bažnyčios varpinės (taip pat teksto mitologizavimo dalis). Pasaulyje niekas nesensta. Apie Ovidijaus herojaus laišką jūs perskaitysite netrukus. Ovidijaus vertėjo laiškas nugrimzdo į užmarštį. Juodraštis neišliko nors still to laiško tekstas galėtų būti parduotas paauglių žurnalui kaip pavyzdys kaip nereikia daryti.
Tiek Ovidijaus herojaus, tiek jo Vertėjo rašomas laiškas turės vienodas pasekmes. Liūdna ir graudu. O gal viskas nėra taip blogai, juk Mielasis skaitytojas jau pradėjo visomis išgalėmis skaityti šį tinklaraštį ir kitus klasikinius tekstus, tobulėti, taip pat metė bėgioti paskui paneles, už poros mėnesių atvažiuosiančias į Sostinę (taip pat ir Laikinąją) studijuoti ir dėl to baisiai susireikšminsiančias.
Bet ar tikrai viskas taip liūdna?
Gal žymiai geriau suveiktų telefono numeris lipniame lapelyje? Naktinis nuotykis, numatomas išvykus į kitą pasaulio kraštą? Ant savo viešbučio kambario durų radus lipnų lapelį su JOS vardu ir kambario numeriu? San Paule, Johanesburge ar Seule?
Tą dieną ir Lietuvos rytuose daug kas nutiko. Ovidijaus vertėjui. Nuo to laiko įžanginiuose elegijų tekstuose ir juos lydinčiose nuotraukose gausu vieno Vokietijos automobilių gamintojo paminėjimų. Tą dieną traukinyje nebeliko bilietų į antrąjį motorinio vagono aukštą. Kur mėlynos arba odinės sėdynės ir netaikomos nuolaidos. Kur galima spoksoti į lietaus lašus ir užsiimti menine savigaila ieškoti sprendimų nesidaužant keliais į kitus keleivius. Viskas baigsis gerai. Lapelis su labai panašią dieną išgyvenusios (kaip paaiškėjo vėliau, skyrėsi tik įstaigos padalinys), vidury kelio į Vertėjo miestą, mažytėje geležinkelio stotelėje išlipusios merginos telefono numeriu ir šypsenėle bus rastas priklijuotas prie stalelio šalia sėdynės. Pirmoji kelionė kitą dieną gavus šviežumu alsuojantį registracijos liudijimą ir raktelius baigsis auštant. Nes tekanti saulė traukiantis nakties miglai atidengia netik merso blizgesį, bet ir nuostabaus kūno kontūrus.
Nes jeigu Tu, mielasis skaitytojau, nemoki pasitikti saulės po stipriausio pasaulyje lietaus, prieš tai susikaupus juodžiausiems dangaus debesims arba tau tiesiog just liūdesiukas užpuolė nes fucking monday ir sunku keltis, pats bučiuok savo ištatuiruotomis motyvacinėmis citatomis nuvagotą ranką. Arba glostyk tuščią hibridinio tėvų paskolinto automobilio keleivio sėdynę. Parašęs tūkstantį laiškų. Tūkstantį gražių žodžių. Sudainavęs visą Lietuvos atstovės Eurovizijoje repertuarą po jos langais, arba net pasisamdęs ją pačią (Ovidijaus herojus tam bandė naudoti tarnaitę). Gali išsituštinti tokiais kiekiais grožio ir mielumo, kad apsivemtų visi katukai. Kaip tai atrodo? Skaityk žemiau (plus keletas paaiškinimų dar žemiau, ir dar truputį žemiau). Kaip tai baigėsi Ovidijaus herojui? Nebūk nevykėlis ir palauk dvyliktosios elegijos.
Moki palaidus šukuot susivėlusius plaukus, Napaja,
Ir nuošaly nuo kitų būti tarnaičių verta.
Tarki, tarnystė kokia tavoji nakties paslaptingos,
Niekam nematant, slapčia, perduot žinutę gali.
5 Ragino nuolat jinai abejojančią mano Koriną,
Visad ištikimai meilės padėjo ieškot.
Imki ir poniai nunešk ryte išvagotą lentelę.
Neški ir laiko negaišk, būki tarnaitė stropi.
Tavo stokoja širdis geležies ir titnago kieto,
10 Iš tarnaičių visų tu ne tokia paprasta;
Būsi tikriausiai seniau pajautusi strėlę Amoro:
Sau pagelbėt prašau – būt Kupidono būry.
Jeigu paklaus – gyvybę nakties laukimas palaiko,
Kitką jau pasakys vaškas, vagotas raidėm.
15 Šnekant prabėgs valanda! Lenteles vienišai šeimininkei
Neški! Nedelsk ir žiūrėk, kad paskaitytų tikrai.
Kaktą stebėti liepiu ir judesį veido kiekvieną:
Išraiškos tylios akių ateitį geba nuspėt.
Delsti nedrįski, paragink greičiau atrašyti nelaukiant:
20 Vaško kol švies tuštuma, jo negalėsiu pakęst.
Spaudžiamos eilės tegul paraščių siekia patį kraštelį!
Manosios akys ilgiau mėgautis žodžiais galės.
Vargint pirštus rašikliu tačiau yra tikslas bevertis,
Vieną tik žodį – ATEIK – žvelgti lentelėj geidžiu.
25 Delsti nedrįsiu lentelių pašvęst šventyklai Veneros.
Jas vainikuos vidury žodžiai poemos šitie:
„SAU TARNAITES PASKIRS PAŠVESTĄSIAS VENERAI NAZONAS
BUVO KURIOS KAŽKADA KLEVO LENTELĖS PIGAUS“.
1 eilutė. Originaliame lotyniškame tekste tarnaitė pavadinta graikišku vardu Napé, kurio reikšmė yra maždaug miško slėnis. Vertėjas nusprendė, kad lietuviškai Napė (Lapė? Snapė?) nesukeltų estetinio pasimaloninimo mieliausiajam Skaitytojui ir pavadino ją labai artimu Napajos (miško nimfos) vardu.
7 eilutė. Ekologiški romėnai įvairius buitinius tekstus rašė vaško lentelėse mediniu rėmu. Jas buvo galima naudoti daug kartų užglaistant esamą tekstą ir virš jo parašius naują.
[įrašo pabaiga]
Published by