Pastaba: Įžanginis tekstas skirtas 9A ir 9B elegijoms. 9B elegiją išvysite greitu metu.
Pastaba: priklausomai nuo verčiamo lotyniško teksto šaltinio (t.y. leidinio originalo kalba), devintoji elegija pateikiama kaip vientisas tekstas, arba skirstoma į 9a ir 9b dalis (būtent toks yra Vertėjo turimas šaltinis). To priežastis – turinys: viena pusė kaltina Kupidoną nelaimingos meilės strėlėmis kankinant elegijos herojaus draugus, kita – maldauja tęsti kankinimą [pastabos pabaiga].
Žemiau pateiktas abejoms elegijoms skirtas įžanginis tekstas.
Švelnėjant karantinui Vertėjas pirmą kartą po ilgalaikio sėdėjimo namie išėjo nusipirkti marškinių. Nes suprato, kad po karantininio šlamštmaisčio maratono tikriausiai reikės vienu dydžiu daugiau (neprireikė), mat gaminti nemoka ir nemėgsta, sporto klubas nedirba, stambiausi pristatymo paslaugų tiekėjai lėti, kartais nekalba nei lietuviškai nei angliškai ir baisiausia – neskiria gatvių.
Pavargę nuo izoliacijos kaukių nešiotojai saugiu atstumu šypsosi akimis. Pandeminis vaibas dar neišsivadėjo, bet Psichozė eina į pabaigą: iš dviejų ta pačia raide prasidedančių sąvokų žmonės pagaliau renkasi teisingai. Viskas, kas skirta izoliuoti kaukių nešiotojus, veikia fiziškai, bet ne socialiai: viena mergina prie įėjimo į drabužių parduotuvę rūpestingai dezinfekuoja įeinančiųjų rankas, kita dezinfekuoja numeriuką, kurį klientas privalo nuolat laikyti rankoje, trečia tą numeriuką paduoda klientui. Gaila, nei vieni marškiniai toje parduotuvėje netiko.
Devintoji „a“ elegija simbolizuoja karantino pradžią. Arba psichozę, lydinčią bet kokią krizę. Būseną, kai pirmosiomis karantino dienomis, šalia prekybos centro kotedžiukų kvartale iš dviejų prabangių visureigių išlipusios (vizualiai – 35-45 metų) damos taranuoja viena kitą savo atžalų vėžimėliais, motyvuodamos tai kaltinimais dėl saugaus atstumo nesilaikymo. Arba kai pakrikę prekybos centro lankytojai galiausiai atsiranda bendroje krūvoje, ir stumdydami vienas kitą pasiekia „saugų atstumą“.
Dar egzistuoja moralizuojančios sielos. Jos Viruso akivaizdoje – aktyviausios. Tai asmenybės, kurios niekada nei viename socialiniame tinkle jokia proga nepasakė nieko gero, išskyrus apie tai, kaip kiti turi elgtis. Stereotipinės pupytės, iš nuomonės formuotojų osmoso būdu perimusios visuotinio švietėjo teises prabudo iš ilgai trunkančios užmaršties. Nederėtų painioti – tai nėra nuoširdus siekis paprotinti nesisaugančius piliečius (nesisaugoti nuo viruso yra blogai ir netoleruotina – aut. past.). Tai kolegijoje studijuojančios pupytės su užrašu „No time for idiots“ socialinių tinklų cover‘iuose. Paskui, kai galutinai atslūgus psichozei atsidarys naktiniai klubai, kviesdamos boltą važiuoti į bendrabučius Krėvės prospekto pabaigoje sakys, jog visi aplink jas šokantys bernai yra debilai nes nori tiktai sekso, ir nepastebi jų asmenybių ir niekas jų nesupranta nes yra durniai, kurie nori tik sekso.
Prieš pradedant optimistinę teksto dalį – socialiai privalomos panikos aukos. Tai žmonės, panikuojantys nes taip liepta. Nesvarbu, kas liepia: ar ministras, ar žiniatinklio portalas, ar vidinis balsas, trokštantis pokyčių, bet realiomis sąlygomis negebantis šių pokyčių įgyvendinti, kai psichologinės jėgos kompensuoja tai panika.
Tačiau tai buvo tik pavyzdys. Jeigu, rašytumėme, kaip senesniuose įžanginiuose tekstuose, apie jautrų apsižliumbėlį, būtų nuobodu. Juk iš esmės visos krizės yra vienodos ir nepriklausomai nuo krizės pobūdžio jas išgyvena stiprūs, o silpnieji arba tyli, arba knisa protą aplinkiniams neva tie nepakankamai išgyvena. Psichozė Viruso akivaizdoje – tik aplinkybė, vaidinanti vaidmenį ne didesnį, negu liurbio detektorius. Vienintelė problema, kurią Vertėjas regi šios dienos ryte atsidariusiose lauko kavinėse – ypatingas benamių kiekis, prilygstantis sostinės Aušros Vartų, Didžiajai ir Pilies gatvėms karštą vasaros sekmadienio vidurdienį tarp Sėkminių ir Žolinių.
Pirmą lauko kavinių atsidarymo dieną visų akys itin šviesios. O pykčiu ant socialiai neatsakingų žmonių bujojančios supermamos, pretenzingos kolegijoje nagų priežiūrą studijuojančios „Nataša SpėkKas <3“ ir jų konvencinės frazės „kaip drįsti nekentėti su visais nes juk žlunga pasaulis ir visi mirsim“ kažkur dingo. Lyg debesys dingtų nušvitus saulei. Lyg drovumas pasitrauktų geismo objekto akims suteikus žalią šviesą. Panašus jausmas ištiks, kai iš Lietuvos vėl skraidys lėktuvai. Tai – karantino pasekmės. Įvairūs virusai, karantinai ir krizės nėra ir nebus naujiena. Bet kai viskas baigiasi, mes būname ko nors išmokę – ypač tie, kas nepanikuoja ir nepasiduoda provokacijoms. Ovidijaus meilės elegijų kontekste kaukių nešiojimas mus išmokė bendrauti ir flirtuoti akimis. Lauko kavinėje šį tekstą rašantis Vertėjas stebi pagrindinėse Kauno gatvėse vykstantį Prisikėlimą, savo didybe prilygstantį Velyknakčio liturgijai. Iš kaukėtų žmonių plūsta seksualumas. Ne visagalis geismas, dažnai apgiedamas Vertėjo ir Ovidijaus. Tai greičiau parodymas kad nieko blogo nėra tame, kad net užsidengę veidus žmonės akies krašteliu moka pasakyti: tu man patinki. Be seilių ir saldžiųjų išmatų. Vienos akys kitoms deklaruoja norą paskelbti Ovidijaus apgiedamą karą vardan Veneros.
Mes žinome, kaip gimė Venera (Afroditė), ir kas įkrito į vandenį prieš atletiškos išvaizdos merginai lendant iš jūros putos, kaip vidurinėje mokykloje mums pasakojo lietuvių kalbos mokytoja. Šis mitas nėra toks gražus, kaip atrodo, bet Afroditė, atėjusi į Kauno gatves jose atsiradus nuo karantino ir jį lydinčios psichozės pavargusiems žmonėms atspindi „nekaltesnę“ šio mito versiją.
Elegija žemiau. Reikalingi paaiškinimai:
7 eilutė. Tesaliečių herojus – Achilas, sužeidęs Telefą ir išgydęs jo žaizdą (Sic!) TOS PAČIOS IETIES RŪDIMIS.
22 eilutė. Baigiantiems karjerą gladiatoriams dovanojamas medinis kardas, kuriuo jie mokėsi kovoti gladiatorių mokykloje.
O, Kupidone, kuris vis negebi pykčio valdyti
Vaike, mano širdy vietą radai tinginiaut –
Kam, kai tavasis karys nešu vėliavą tavo nuolat
Veltui žaloji mane – esam stovykloj vienoj.
5 Degina deglas tavasis draugus ir strėlės juos dursto,
Žymiai didesnė šlovė būtų gal priešą nukaut?
Ar tesaliečiui tiktai neteko sužeisto gydyt?
Perdūręs ginklas kadais gydė darytas žaizdas.
Tenka medžiojant iškart paleisti grobį pagautą
10 Jeigu tenka akims grobį geresnį regėt?
Tau atsidavus minia jaučia Tavo ginklo rūstybę;
Delsia tavoji ranka tikrąjį priešą nudurt.
Argi ietis lenktas džiugu į apnuogintus griaučius
Durstyti – meilė ir taip griaučius apnuogint gabi.
15 Vyrų be meilės minia! Ir merginų, stokojančių meilės!
Eiseną triumfo tegul žengia Tavosios kovos!
Romą, jei karo jėgos beribės nesiųstų pasauliui,
Būtų šiaudinių trobų čia nusidriekę laukai!
Bėga pavargęs karys į gautus laukus už tarnybą;
20 Žirgas pasenęs šuoliuot leidžiamas iš aptvarų.
Slepia pasenę laivai suvargusį medį prie kranto,
Plieną gamybai kardų medį galiausiai pakeis.
Kartų tiek meilės kare tarnavau – tiek kartų mylėjau,
Tad suvargęs turiu teisę ramiai pagyvent.
[įrašo pabaiga]
Published by