Užsimerk, malonusis skaitytojau. Įsivaizduok jaunuolį. Tokį konvencinį jaunuolį iš pasiturinčios šeimos. Kokiais 2017 ar vėlesniais metais. Tėvai 90-aisiais susikalė šiek tiek pinigų, pasistatė baltų plytų kolūkinio baroko stiliaus namą, gal būt šeimos žydėjimo laikais iš parduotų turguje kiniškų prekių nusipirko Landsberginį Mercedes Benz automobilį. Bet jaunuolis augo, laikai keitėsi.
Yo – yo ir raktų pakabukus su gyvūnėlių „auginimo“ funkcija pakeitė siauros kelnytės iš „Zaros“ ir megztiniai su elniukais, staiga į madą grįžo vienas išskustas galvos šonas, kai nuo kito plaukai sušukuojami atgal, o Kauno „Akropolis“ tapo apsipirkimo, o ne laiko praleidimo vieta. Tiesa, Kauno Dariaus ir Girėno gimnazijos mokiniams jis tikriausiai taip ir liko legaliu rūkomuoju.
Tik cigaretės tame rūkomajame rūksta jau elektroninės.
Erų sandūros laikų Romoje nuo aukuro taip pat rūksta dūmai. Kažkuriam romėnų dievui ar deivei. Visai nesvarbu, ar ši dievybė globoja karą, grūdų augimo pagreitį, chemines ir fizikines mėšlu tręšiamo dirvožemio savybes ar dangaus debesuotumą. Svarbu, kad tai Romos dievybė. Amžinojo miesto, kurį įkūrė iš kito, amžinuoju netapusio, bet ne mažiau didingo miesto, Trojos, pabėgusio Enėjo palikuonys. Amžinojo miesto, kuriame gyvena dori piliečiai, aršūs valstybės gynėjai, iškalbingi teisininkai ir jų oponentai, rimti valdžios vyrai, žymūs retorikos mokytojai ir…poetai. Poetai, šlovinantys Romą: jos praeitį, dabartį ir ateitį valdant Augustui. Ši amžinybės verpetuose paskendusi Roma – lyg elektroninės cigaretės dūmai prie „akro“. Tai didinga. Tai – užburia. Tai – vilioja. Bet tai – dūmai. Labai gražūs, išpuoselėti malonaus kvapo įvairiausių spalvų dūmai. Šiuos dūmus kuria istorikas Livijus, poetai Horacijus ir Vergilijus, įvairių ir paslaptingų atspalvių suteikia Tibulas su Propercijumi. Tuo tiki dauguma piliečių ir miesto svečių. Bent jau turi tikėti. Jaunuoliai taip pat tiki: būriais studijuoja teisę, retoriką, politiką, karo menus.
Čia saulėje sušmėžuoja siauros slim fit stiliaus rankovės. Sulaižyti plaukai ir jaunatviška vos prasikalusi barzdelė. Akiniai plačiais rėmais, po kuriais – protingos maištaujančios akys.
Meilė – tai kova; meilė – tai politika; meilė – tai retorika. Šiais laikais „demotyvatoriai“ skelbia, kad vyriški marškiniai ant mėnulio šviesos glostomo moters kūno – tai užkariautos tvirtovės simbolis. O tas jaunuolis, vos užsiauginęs hipsterišką barzdą užsidėjęs vyrišką togą mus prieš du tūkstančius metų mokina šią tvirtovę užkariauti. Jo nedomina politika, retorika ir karo menas. Jis yra Veneros ir jos sūnaus karys. Siauromis rankovėmis, ne per daug iš jų lendančia gan ryškia „bycka“ ir akiniais storais rėmais. Bent jau toks būtų šiandien. Aršus, protingas, iškalbingas ir turintis savo dievus, už kuriuos pasiryžęs nukentėti.
Jis ateina ir pasako: aš – mokytojas; aš – karys; jei nenori pažinti Kupidono menų, rinkis karą, žemės ūkį ar įstatymus: arba rinkis mano, t. y. tikrosios, aistringosios, veržlios bei jaunatviškos Romos karą. Jam šis miestas – tai jaunystės, aistros ir polėkio miestas, beveik kaip šiuolaikinis Vilnius.
Publijus Ovidijus Nazonas gimė 43 metais ankščiau už Išganytoją. Jo gimdytojai siekė jį padaryti doru romėnu. Juk laikai nesikeičia – doras romėnas – tai gerai uždirbantis ir gerą vardą turintis teisininkas ar politikas. Beveik kaip doras lietuvis, gyvenantis naujos statybos daugiabutyje pagal būsto kreditą bei uždirbantis keturženklį eurų skaičių. Tiesa, kai reikėdavo formalia lotynų kalba aprašyti bylos medžiagą, ar patvirtinti/paneigti nuosprendžio teisėtumą bei liudininkų parodymais grįstą tiesą, vis tiek gaudavosi eilės. Gaila, cezaris Augustas nesuprato po meilės menais paslėptos ironijos jam, Romai, ir žmogaus prigimčiai. O tai galėjo tik padėti tuometinei istorinei Romos atminčiai. Tačiau, Enėjas atstūmė Didonės kūno grožį vardan Augusto Romos. O Ovidijus vardan savojo Amžinojo miesto iš to pasišaipė. Už tai, o gal ir netik už tai, mirė dabartinėje Rumunijoje, Konstancos mieste, kur Augusto buvo ištremtas.
Šis jaunuolis iš tikrųjų net nepažinojo slim fit, Zaros, bet dar pažinojo tikruosius akropolius (prekybos centro elementų, beje, juose taip pat būta). Pažinojo ir forumus, teatrus ir amfiteatrus. Portike mokėjo nusišypsoti merginai ir pažiūrėti į jos akis laiku ir vietoje. Tuomet užkalbinti, o vėliau dievinti apnuogintus merginos išlinkimus taip, tarsi kiekvienoje merginoje tūnotų Venera, kuria grožėtis versdavo paties jos sūnaus, Kupidono, strėlės. Gal tai tik įvaizdis, bet net jeigu minėtasis jaunuolis nebuvo toks, o tik kūrė tokį save vaškinėje lentelėje, leiskime jam kurti ir būti sukurtam. Įsivaizduokime jį ne realiai gyvenusiu poetu, bet lyriniu herojumi. Juk lyrinis herojus turi teisę būti bet kuo, tiek autorių (gamintojų), tiek vartotojų (skaitytojų) akyse.
Taip pradėsime vertimų ciklą. Jūsų dėmesiui – Ovidijaus Meilės elegijos. Oficialus pavadinimas – Amores (Amūrai). Idant nedergtumėme antikinių vardų lietuvinimo tradicijos, Amūras taps Amoru (kenčiantiems nuo nelaimingos meilės – Amaru kirčiuojant pirmąją raidę).
Visų publikuojamų tekstų paskirtis – grožėtis Romos literatūros aukso amžiumi ir giesmėmis išdykusiam Kupidonui ir ne mažiau išdykusiam jo dainiui ir žyniui (lot. vates).
Įžanginės keturios pirmosios Ovidijaus Amorų eilutės, kurios kartais leidžiamos, kartais praleidžiamos, mat nėra iki galo istoriškai patvirtintos.
Qui modo Nasonis fueramus quinque libelli,
Tres sumus; hoc illi praetulit auctor opus.
Ut iam nulla tibi nos sit legisse voluptas,
At levior demptis poena duobus erit.
Penkios knygelės kadais mes buvom poeto Nazono,
Ėmėm ir likome trys; šitai poeto valia.
Kad neprapultų visai tau geismas mūsiškės kūrybos,
Bausime dvi knygeles – lengva skaityti mažiau.