Antanas VitkauskasLeave a comment

Dvyliktoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Negailėstingas įžanginis tekstas.

Jeigu esi švelnus, eik prie elegijos, esančios žemiau. Tuomet grįžk prie teksto.

Dvylikta elegija yra ironiška ir apie pergales. Vertėjas šį ironiškumą supranta, tačiau pasilieka teisę ironiškai nerašyti . Priežastis – primityviausioji ironijos versija tapo populiariosios kultūros dalimi, o bet koks quasi-subtiliai meniškas pirstelėjimas vadinamas sarkastišku. Šiame tekste to nebus.
Continue reading „Dvyliktoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Vienuoliktoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Vertėjas nuoširdžiai atsiprašo už elegijos ir įžanginio teksto vėlavimą.

Įžanginis tekstas, elegija, ir daug naudingų paaiškinimų pateikti žemiau.

Vertėjas myli vasarą. Gašlią nuogą vasarą, su glotnučio stikline rankoje, ir žaismingais prakaito lašeliais, nusėdančiais ant praeinančių merginų saulės akinių. Kai įdegę maži petukai aplinkinių žvilgsniuose nebemato socialinių provokacijų pavojaus, o karščio dėka legalizuotas gašlumas įteisina mirktelėjimus ir žvilgsnius. Kai rašant įžanginį ar bet kokį kitą tekstą pirštams šąlant nuo ledinės chai latte stiklinės iš merginos prie gretimo staliuko pareina friend requestas. Continue reading „Vienuoliktoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Dešimtoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.

Prisimink, kaip pasidalinęs savo svajonėmis ir geismais apie kaimyno sesę Marytę su artimu kiemo bičiuliu nustebdavai sužinojęs, kad tai tik eilinis žingsnelis (tai buvo pati brendimo pradžia), tuo metu tik nusakantis tavo kelią link lemtingojo tavo ir Jos akių dialogo prieš nužengiant marmurines Veneros ir Marso tikrovės grindis, apklotas saulėlydžio saulės ir jūsų drabužių. Continue reading „Dešimtoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Devintoji „B“ Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.

Šiai elegijai tinka prieš tai publikuotos, 9 „A“ elegijos įžanginis tekstas, kurį galite rasti čia. Šios elegijos eilučių numeracija prasideda skaičiumi „25“, nes skirtingi leidiniai 9 „A“ ir „B“ elegijas traktuoja arba kaip vieną, arba kaip dvi atskiras elegijas.

[intentionally left blank]

 

Continue reading „Devintoji „B“ Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Devintoji „A“ antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.

Pastaba: Įžanginis tekstas skirtas 9A ir 9B elegijoms. 9B elegiją išvysite greitu metu.

Pastaba: priklausomai nuo verčiamo lotyniško teksto šaltinio (t.y. leidinio originalo kalba), devintoji elegija pateikiama kaip vientisas tekstas, arba skirstoma į 9a ir 9b dalis (būtent toks yra Vertėjo turimas šaltinis). To priežastis – turinys: viena pusė kaltina Kupidoną nelaimingos meilės strėlėmis kankinant elegijos herojaus draugus, kita – maldauja tęsti kankinimą [pastabos pabaiga].

Žemiau pateiktas abejoms elegijoms skirtas įžanginis tekstas. Continue reading „Devintoji „A“ antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija.“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Septintoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis tekstas. Skirtas net dvejoms elegijoms.

Viruso akivaizdoje, 7-ąją elegiją išvertęs Ovidijaus Vertėjas norėjo rašyti apie viršutiniame dangoraižio aukšte, apartamentuose ką tik pasimylėjusią porą, žiūrinčią pro didžiulį langą į degantį miestą, kupiną sirenų ir kitokių panikos garsų. Ant staliuko šalia lovos prirūkyta peleninė ir dvi ne iki galo išgertos viskio taurės su baigiančiais tirpti ledukais. Du nuogi  apsikabinę kūnai vidurnaktį paskelbto karantino akivaizdoje pašnibždomis skaito Apreiškimą Jonui. Originalo kalba. Su lotynišku kritiniu aparatu. Continue reading „Septintoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Šeštoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Įžanginis tekstas

Skiriama patologinėms gyvūnėlių mylėtojoms ir kenčiantiems jų vaikinams.

„Aš tau neleisiu teršti Perlos sielos“, – tarė ji tavo kūnui atsiskyrus nuo jos kūno bei ieškant sauso pagalvės lopinėlio prakaitui nuo kaktos nusibraukti.

Perla galėjo būti jos močiutė. Ar jos bestukė. Ar pūskė. Ar kitas svarbus žmogus. Tačiau, viso labo, tai buvo pelė. Maža balta, tuo  metu jau nelabai gyva pelė. Tą pelę praeities perspektyvoje jai buvo padovanojęs ne siena, patrauktas šalin dar ganėtinai jauno Ovidijaus vertėjo, tuo metu pirmą kartą patraukusio sieną ir pasijautusio all win pozicijoje. Plius 9000+ galios taškų už epochą: bundantis leftizmas baigiantis antrajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui.  Tik vėliau vertėjui buvo pasakyta: nieko nesakyk, nedrįsk teršti jos sielos. Užuot viduje nusijuokęs jaunas, tik klasikinių kalbų pagrindus pažinęs jaunuolis dar kartą patenkintų patologinę gyvūnų mylėtoją ir savo ego, priėmė tai rimtai. Matyt, buvo kvailesnis už Ovidijaus herojų.
Continue reading „Šeštoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas VitkauskasLeave a comment

Penktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Don‘t stick your dick in crazy.

Noli in mente captam imponere mentulam.

(Fons: http://urbandictionary.com)

Vertėjo laiškas (ne)liurbiui. Greičiau, pačiam sau.

Mielas ambicingas jaunuoli iš Kauno!

Prieš metus, gruodžio mėnesį tu ėjai lemputėmis padabinta gatve. Švelnumo buvo pilna tavo širdis, antinksčiai (adrenalinas), kepenys, ir klyno turinys. Ji atrodė, protinga, ambicinga, savarankiška. Ne pagal metus. Labai jauna ir nuostabi. Mažutė, kurią norėjosi suvalgyti kaip mažą saldainiuką. Norėjosi jai suteikti visą pasaulį, parodyti jai tą šio pasaulio mastą, kurį  atradai skaitydamas klasikinius tekstus, pasisodinti šalia savęs į tolimus kraštus skrendančiame lėktuve, kai nepažįstamo miesto švieselės lėktuvui  leidžiantis glostytų jus abu lyg Kalėdinė eglutė, kurią papuošėte kartu, o ją papuošus įvyko pirmasis jūsų bučinys.
Continue reading „Penktoji Antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →

Antanas Vitkauskas1 Comment

Ketvirtoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija

Sveikas, mielasis skaitytojau!

Kauno miestas ir ruduo užvertė šaltu naktiniu vėju ir pirmaisiais geltonais lapais bergždžią vasaros ekstraversiją.

Vasarą Vertėjo miestas buvo pilnas fiziškai patrauklių bei žvilgsniui prieinamų kūnų. Nūnai – simpatiškų, patrauklių, liepsnojančių merginų akių, grįžtančių į savo mažyčius pasaulius saulei pasislėpus už Neries ir Nemuno bučinio vietos. Medžiai dar žali, bet visi miesto klimato kaitos įrankiai su kelių litrų varikliais  skleidžia rūką, nuspalvinantį Vertėjo miestą nepakartojamu atspalviu. Taip gimsta nuostabus tercetas: miestui būdingas rūkas, besileidžiančios saulės perkusija, kylantis padidinto geltonumo mėnulis ir automobilių bei gatvės apšvietimo sukelti šviesos efektai. Continue reading „Ketvirtoji antrosios Ovidijaus Amorų knygos elegija“ →