Trumpas elegijos turinys. Ovidijaus herojus dovanoja žiedą savo mylimajai. Ir svajoja pats juo pasiversti, kad būtų ant jos piršto kai ji save glamonėja.
Vertėjas primena – įžanginiai tekstai paprastai skirti apjungti Ovidijaus herojų su šiuolaikinėmis realijomis. Taip bus ir šį kartą. Baigiantis metams įžanginiame tekste išdėstytos mintys telieka su Jumis ne tik per šventes, bet ir ištisus metus.
Penkioliktos elegijos Ovidijaus herojus skatina laužyti taisykles – pasinaudoti Kirkės ir Protėjo pagalba. Kitaip tariant, naudotis magija, nes šie veikėjai yra magijos atstovai. Elegijose tai greičiau išimtis. Juk jose Ovidijus dažnai primena sąžiningo meilės žaidimo taisykles, kuriose nėra numatyta vieta Haimonijos žolėms. Pastebėkite, šiuolaikinėje tikrovėje daug būrėjų ir ezoterikos mokyklų daug daugiau tose pasaulio pusėse, kur pagonybė buvo ilgesnė ir rūstesnė.
Tačiau šios elegijos herojus pasiryžęs taisykles laužyti. Taisyklių laužymą propaguos ir šis įžanginis tekstas. Ir Vertėjas, kadangi gyvename Viruso diktatūros laikais. Neaptarinėsime Viruso iš medicinos mokslo pusės. Vertėjo nuomone, kiekvienas turi būti pakankamai susipažinęs su savo ir savo artimųjų sveikatos būkle, idant suprastų, kiek Virusas pavojingas jam ir jo aplinkai. Tokie racionaliai mąstantys ir geba išgelbėti pasaulį.
Aukščiau aprašytos socialinės grupės prašome nemaišyti su kita, žymiai labiau kenksminga. Su sukruštais pasaulio gelbėtojais. Tais, kurie pirma pabaksnoja, pavadina „pimpanosiu“, o paskui žmogus, turintis pažymą, kad sveikatos būklė leidžia jam nenešioti veido kaukės lieka tiesiog perrėktas. Su tais, kurie nori, kad visi bijotų ir kentėtų, kaip ir jie. Su tais, kuriems norisi pasakyti aš nemirsiu, esu persirgęs, o tavęs man negaila. Bet Vertėjas taip nesielgs, nes nenori nusileisti iki lygio tų, kurie sukūrė reklamą „Nebūk pinokis“. Nes tai ne tik patyčių skatinimas. Šiaip jau ir tautinė nesantaika, nes vienoje valstybėje, kurioje gimė kai kurie Vertėjo studentai, dar niolikos metų sulaukusioms paauglėms tėvai paprastai dovanoja nosies sumažinimo operaciją. Ir tai tiesioginis šios kultūros įžeidimas. Įdomu, kodėl galime būti tolerantiški tik iki ribos, ties kuria mums liepia bijoti. Ir dar įdomiau, kad nors, Vertėjo nuomone, nereikia taikytis prie visų šalies svečių (Vertėjas savo politines pažiūras galėtų pavadinti vienu jardu dešinesnėmis už respublikoniškas), bet kur dingo Laisvės partijos elektoratas, kai reklama prekybos centruose tiesiogiai skatina patyčias?
Įdomu, kur dingsta tie, kas liko už paraščių. Kurie bankrutavo. Kuriuos paliko. Paliko materialiai, nes bankrutavęs niekam neįdomus. Paliko socialiai, nes laisvos nepriklausomos moterys nemiegos su lūzeriais – gėda prieš drauges. O praeinanti niekada nedirbusi, bet oh so socially responsible sūka pabaksnojo, pavadino, sugėdino. Pasijautė gelbėjanti pasaulį nuo Mirtino viruso.
Niekas juk neturi pamatyti tų, kurie iš karantino gniaužtų išeis suluošinti, pavadinti, pabaksnoti ir sudrausminti paskutiniu Viruso baimės diktatūros nuodo lašu prieš suverždami kilpą sau ant kaklo.
Kodėl niekas nekalba apie tuos pabaksnotus ir sudrausmintus, kurie nusižudė? Ar tai nėra tikrosios Viruso aukos? Kodėl apie juos nepasakyta nei vieno gražaus žodžio? Net apie tuos, kurių per mėnesį mokėti viso labo vieno asmens mokesčiai Lietuvos Respublikai tapo pensijomis dešimtims senolių ir dovanojo gal kuklią, bet ne pačią blogiausią pasaulyje senatvę. Jie mirė tyliai, savo namuose, savo valia. Sugėdinti ir pabaksnoti, kad neapsaugojo senukų, kuriuos šėrė savo mokesčiais.
Tačiau visos šios bjaurasties, mielas Skaitytojau, gali išvengti. Ir šioje vietoje prasidės optimistinė teksto dalis. Juk visi įžanginiai tekstai, parašyti įsigalėjus Viruso diktatūrai, baigiasi optimistiškai.
Nereikia nuolat laužyti taisyklių. Nereikia vaidinti pasipriešinimo sistemai vairuojant išgėrus, viršijant greitį ar šiukšlinant savo paties gatvėse, kur mes ir vaikštome. Apskritai maištavimas, ypač masinis, dažniausiai suryja vaikus.
Tačiau per šias, kai kam vienišiausias per keletą dešimtmečių, šventes Vertėjas palinkės sulaužyti viską, kas trukdys susitikti dviems vienas kitam patinkantiems žmonėms ir tokiu būdu neleisti pasauliui sustoti.
Nesvarbu, kokį būdą pasirinksite. Paprasčiausias – pereiti dviejų savivaldybių ribą pėsčiomis miškeliu, o jau „leistinoje“ teritorijoje pasiimti dalinimosi paslaugos automobilį. Tai gali baigtis bauda. Bet bauda gali baigtis ir dviejų kūnu prakaitu konsekruota galinė dalinimosi paslaugos automobilio sėdynė. Bauda ar net areštu gali baigtis ir dviejų dienų važiavimas suplyšusiame autobusiuko salone ar išvis vilkiko puspriekabėje (gūglintis „vežu keleivius krovinius Londonas Kaunas acakau i sms“). Bauda gali baigtis ir kiti taisyklių laužymo būdai, bet Vertėjas nelinkęs taip dažnai laužyti teisės aktų, tad negali pateikti daugiau pavyzdžių.
Susitikite bet kokia kaina. Atkaklumas bandant susitikti sustiprins visa kita, kas turi būti sustiprinta. Kova už teisę šventiniu laikotarpiu glamonėti patinkantį kūną ir šildyti patinkančią sielą neleis sustoti tam pasaulio perpetuum mobile, kurį bandoma sustabdyti.
Stiprinkite savo imunitetą Kalėdų eglutės atspindžiams spalvinant jūsų įsitempusius nuo malonumų kūnus. Neleiskite kažkieno patologiniam norui visus apsaugoti nuo visko trukdyti jums kalbėtis tik viso labo dviems asmenims pritaikyta ir optimizuota metafizine kalba.
Išlaisvinkite vienas kitą iš antsnukio gniaužtų (puiki preliudijos pradžia), ir kadangi abu jau būsite nugalėję kliūtis susitikti, niekas negalės sutrukdyti vienas kitam paskelbti meilės karą ir giedoti vienas kito aimanų psalmes Kalėdų nakties vidurnaktį, padarius mažą nusikaltimą Viruso sektos dominavimo laikais. O abejonės ir baimės tegul mėgaujasi šiukšlių kibiro dugnu kartu su panaudotomis (ne kaukėmis, tomis kitomis) apsaugos priemonėmis.
O kas, jeigu užkluptų tikras, o ne socialinis Virusas? Tuomet dviese praleisite 10 dienų lovytėje su mandarinais, karštais daug imbiero turinčiais gėrimais, serialais, filmais ir kalėdine muzika. Argi tai ne pačios geriausios šventės kartu?
Šiuo sudėtingu laikotarpiu Vertėjas linki pačių jaukiausių ir seksualiausių švenčių dviese. Net jeigu tektų gauti baudą. Kaip visada, gyvename laisvoje šalyje, tad nesvarbu, ar vienas kitam esate nuotykis ar viso gyvenimo meilė.
O jeigu, kur nors toli nuo šurmulio, mažytėje medinėje bažnytėlėje atsirastų drąsus kunigas, kuris per šventes įsileis tikinčiuosius ne nuotoliniu būdu pašlovinti Stebuklą, pasinaudokite tuo (bažnyčios įtikėjimas Virusu apskritai neįtikėtinas). Kai dvi susikibusios rankutės kunigui paliepus palinki Ramybės, pasaulis dar vienai akimirkai lieka saugus. Elegija žemiau.
Ei! Žiedeli, kuris apjuosiąs gražuolės pirštelį,
Meilei manai tapati kaina šitos dovanos.
Būk malonia dovana! Tegul nudžiugusia siela
Žiedu apjuosia jinai sąnarius pirštų savų.
5 Jai pritikt privalai, kaip man jinai pratus pritikti,
Savo apskritimu pirštą patogiai apjuosk.
Žiedas laimingas esi! Nes lies ponios tave pirštai!
Vargšas turiu pavydėt savo paties dovanoms!
Jeigu galėtų padėt man Kirkė ir senis Karpato
10 Savo paties dovana noriu pavirsti greičiau.
Taip ponios spenelius aš trokštu būti palietęs,
Tunikos pusės kitos geidžia kairioji ranka.
Slysčiau nuo piršto, nors ankštas esu ir prie odos prilipęs,
Leistų gudrybė šita vieton slapčiausion nukrist.
15 Kad galėčiau vašku pažymėti slaptą lentelę,
Bet netektų vašku akmenį žiedo sutept,
Drėgną burnytę tuomet paliesčiau gražuolės merginos,
Kad netektų žymėt laiško, skausmingo pačiam.
Vargas, jei dėtų mane į dėžutę – priešintis tektų –
20 Pirštą suspausčiau tuomet pats susiaurėjęs staiga.
Mano gyvenime, tau netapsiu svoriu nenaudingu,
Pirštas švelnus negebės liautis šį žiedą nešiot.
Jį nešioki, kuomet vandens šiluma glosto nuogą,
Ir nebijoki lašų, deimantą plauna kurie.
25 Tavo nuogumas many sužadins nevaldomą geismą,
Žiedo akmuo suvaidint vaidmenį vyro gebės.
Veltui kam reikia svajot? Pareiga šito žiedo mažytė;
Ištikimybę tegul gavusi žiedą pajaus!
Keletas paaiškinimų (NE komentaras)
9 eilutė. Kirkė – burtininkė, labiausiai atpažįstama iš Homero epų. Gebėjo paversti Odisėjo ekipažą kiaulėmis. Nūnai herojus ją prašo paversti savo paties dovanotu žiedu.
9 eilutė. Karpatas – sala, kurioje gyvena Protėjas. Protėjas geba keisti savo pavidalą.
12 eilutė. Tunika. Drabužis, skiriantis viršutinius drabužius nuo apatinių,
15-20 eilutės. Slapčia siunčiamo laiško motyvas. Vaško antspaudo žymių neturi matytis ant žiedo, kuriuo tas antspaudas padarytas (juk įkaltis). Jau matėme tai kitose Elegijose. Nuorodos nepateiksime, idant Skaitytojas perskaitytų daugiau elegijų.
[įrašo pabaiga]
Published by